Tas pats senis, kuris mane nuo pat pradžių ėdė – nuo ~1993 metų, – o vėliau laisvės rudenius žadėjo, ilgai ragino mane pasiduoti. Niekaip nesireikšdamas, gyvendamas kaip pelė po šluota, ir bunkerio lojikams, bei jam pačiam beveik nesipriešindamas, aš jau gyvenau ne vienerius metus, o jis man dar štai sako, ankstų sunkios dienos rytą: ,,Pasiduok!“. O varge, kaip galima pasiduoti pasidavusiam – nekariaujančiam, neturinčiam jokių teisių, užpuolikui esant visagaliam. O jis vis kartoja. Kasdien. ,,Pasiduok!“. Ir įjungia nuo pat ryto galvos skaudėjimą ir šniokštimą galvoje. Aš neturiu ko į tokį pasityčiojimą atsakyti, kenčiu nieko neatsakydamas. Jis vis tiek reikalauja ir reikalauja ,,Pasiduok“. Kaipgi galėčiau pasiduoti, nežinodamas kaip tai padaryti. Priešintis negaliu niekuo, ir nesipriešinu. Tik žodžiais galiu pasipriešinti, arba spjauti į orą, sakydamas, kad tai jam į snukį, bet nė to nedarau. Juokingas toks priešinimasis, kova su vėjo malūnais. Todėl jau daug laiko nė šitaip nesipriešinu, o jis keliskart per dieną pareikalauja: ,,Pasiduok!“. Begaliu tik papoteriauti, nes kartais tai padeda. Pavyzdžiui, užmigdo, kai imu poteriauti, o tai labai brangi dovana, kurią turi kiekvienas laisvasis, kiekvienas, kuriam miegoti bangomis netrukdo. Nes jei įjungtas nemiegojimo režimas, tai jokiu būdu neužmigsi. Jokie migdomieji neužmigdo, kad ir kiek jų išgertum, išbandžiau.
Neapsikentęs ėmiau į tai KGB seniui atsakinėti: aš tau pasidaviau jau prieš dešimt metų. Kai ėmiau šitaip aiškintis, reikalavimo pasiduoti daugiau nebekartojo. Tai niekšas, manydavau. Iš pasidavusiojo reikalauja ,,Pasiduok“. Tuomi, beje, galutinai paaiškino, kad tai yra tik kova prieš mane ir daugiau nieko. KGB kova prieš savo auką. Kova tik iš vienos pusės, kai užpultasis yra beginklis viskuo ir visur. Ta kova vadinasi lėtinė žmogžudystė. Tokį šios kovos konstatavimą pamačiau pavadinime ant vienos grožinės knygos, tačiau taip yra ir tikrovėje, kurioje gyvenu.
Pasiduok teisėsaugai!
Šitaip sakydavau seniui, kuris į mane iš KGB bunkerio ir lojo, ir kalbėjo. Sakydavau, ir tada, kai išvesdavo iš kantrybės, kai mėgindavo vaizduoti neva aš su gaujele lyg turiu kažką bendro.
2012 m.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...