Su lemtim galynėtis neverta,
Kas pabandė – visi palūžo.
Taip smagu žalumos atsigerti
Iš miškais padabinto gegužio.

Ir nesukti galvos, kad kartais
Liūdesys širdį užgula sunkiai,
Kad minutės tuščios, bevertės
Tarsi kraujas skausmingai sunkias.

Kad nurimo troškimai ir aistros,
Jau ir viltį teko palaidot,
Ir taip aiškiai, lig skausmo aiškiai,
Matos nuodėmės mūsų ir klaidos...

... O pro rūką rytmečio rasos
Prausia saulės ryškėjantį ratą...
Kai jau viską, o viską prarasim,
liks dar mums ilgesys ir vienatvė...