Sode aguonos uždegė ugnis,
Begėdišku raudoniu suliepsnojo,
Nudelbtum sau, žmogau, drovias akis,
Bet ir tada girdi, kaip jos kvatoja.
Atrodo, tuoj išvysi ispanės karštą šokį,
Koridos kvapą, siaučiančias aistras.
Vos pažvelgi į žiedą, ir norisi svajoti,
Svajonei atiduot minčių vadžias.
Kažkam esi klastinga ir nuodėmingas vaisus,
Bet argi tu kalta, kad užgimei graži,
Padūkęs jaunas vėjas žiedlapėliais žaidžia,
O aš šiek tiek kitaip – eilėraščiu minty.
Pražydusios aguonos — jaunystės gėlės,
Įbridusios į pievas, pakeles rugių,
Praeiviui mojat viliojančiais šešėliais
Ir jokie metai jums nebesvarbu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-06-11 00:41:35
Skroblas yra sunkiai įsidegantis medis, tad tą pavasarišką aistrą-šokį-koridą ir visa kita pajuto įpusėjus birželiui. Bet čia ne esmė, svarbu, kad metai nesvarbu. Liuks, Leonai :)