Lyg kamuolys sutinusi galva nuo minčių. Saulėje ryškiai matyti užgyventi šlakai. Stebiu dėmę ant sienos. Mažytis, vos įžiūrimas taškelis... juda, slenka siena aukštyn. Susivokiu. Maža musytė nepadoriai ropoja mano buto balta siena. Gal priplot? Dar maža, nepaspruktų. Palieku ją pagyvent. Juk jau nėra kur skubėti. Į ten? Na suspėsiu, manau, laiku nukeliauti. Musytė nuo sienos persikrausto ant lango. Vakar tik išvaliau. Pakeliu ranką, nuveju. Paskraidžiusi, įsitaiso aukštai ant lango. Tiek to, maža, labai gal neapdergs. Be to, juk miestietė kaip ir aš. Valyvesnė nei kaimo musės. Šypteliu pati sau. Atsargiai, kad neiššaukčiau raukšlių apie akis. Nes kai juokiuosi, jų ten devynios galybės subėga. Sako, kad juoktis sveika. Kvailystė. Tik raukšles gamina juokas. Nieko iš jo gero. Pasiryžau visomis išgalėmis ir jėgomis su jomis kovoti. Be gailesčio. Arba aš jas, arba jos mane pribaigs. Pažiūrėsim, kas ką. Pirmiausia tai nusprendžiau nebesijuokti. Nieko tokio, juk jau metas surimtėti. Juk ir šiaip juokas dalykas rimtas. Na kaukės visokios nuo raukšlių, sakau, irgi nepakenks. Nors ar bus kokia iš jų nauda, nesu tikra. Va radau vakar internete tokią vieną paprastą. Kainuos nebrangiai. Jei nemačys (nepadės), tai ir nepakenks. Argi manų kruopos gali pakenkti. Ir riebi grietinėlė? Tiesa, ją galima grietine pakeisti. Bet va rašo, kad efektyviau su grietinėle. Piniginiu atžvilgiu įkandama ir visai, sakyčiau, ekologiška. Jokių ten E, kaip pirktinėse kaukėse. Nors ir vėl abejoju, o gal tų E į grietinėlę ar grietinę irgi prikiša. Taigi geriausia būtų kaimiška, tiesiai iš kaimo. Bet va juk ten tiek musių. Ir dar nevalyvų. O aš juk tai grynakraujė miestietė. Muselei pabodo trypti mano langą. Sugalvojo patyrinėti mano nosį. Įkyri velniūkštis. Nuveju, ji ir vėl čia. Vėl kirba mintis ją pribaigti. Bet juk pirmiausia reikia man su savo raukšlėmis kažkaip susirokuoti (susitarti). Dar galima kas rytą prieš nusiprausiant užtepti ant veido majonezo arba grietinės penkiolikai minučių. Na jau tikrai neturiu didesnio rūpesčio kaip tos mano raukšlės. Muselė jau įkyriai mėgina lįst man į ausį. Matyt, ir nosis jai pabodo. Nutveriu pagaliau ją ir vargšė baigė savo kelionę po šį kupiną prasmės ir beprasmybių pasaulį. Palikdama mane kankintis toliau mano ieškojimuose, kaip apgauti raukšles, amžių ir save pačią.