Grįžau į Vilnių, vildamasis palengvinimo, iš gaudimo kaime į Vilnių, bet vėl į gaudimą. Tik Vilniuje naktimis gaudė jau tyliau, negu kaime. Guluosi anksti, kai dar nė ,,labanakt vaikučiams“ nebuvo. Galgi ir į tai KGB atsižvelgs, gulinčio taip smarkiai nebemuš. Bet kur tau! Nespėju atsigulti ir ima kankinti kaitaliojančiu kankinimu krūtinėje ir visame liemenyje. Šalimais neuždengiamas langas, naktinių užuolaidų nė neturiu. Matau per jį dangų, žvaigždes. Jų, laikui bėgant, įsižiebia naujų, tik gaila, ir net gėda, nežinau kaip jos vadinasi. Nors jau Strazdelis žinojo. ,,Pasvydo, pasvydo, aušros žvaigždė pasvydo“. Matyt, matyti aušrinė. Štai ir mėnulis. Šviesus, net degantis. Tiesiog keista, kad juoda žemė gali taip degti, švytėti, nelyginant auksas, vien nuo to, kad saulė apšviečia. Tokia verdančios ugnies galia, kuri vadinasi saulė, apšviečianti mėnulį, ar ne? Astronomija žãvi. Bet netenka daug apie tai galvoti. Bet kokias mintis veju iš galvos. Užsimerkiu.
Užsimerkiu ir jau vos atsigulęs, kas vakarą. Staiga vieną vakarą sako: ,,Atsimerk“. Pašvilpk, galvoju, ir neatsimerkiau. Kitą vakarą vėl liepia atsimerkti. Bet koks čia gali būti bendravimas su KGB, neatsimerkiu. Manau, kad tai niekinga, kitiems gal juokinga smulkmena užsimerkti ir nežvelgti į mėnulį ar lubas. Kas kita žvelgti dieną, vykstant į darbą. Vykdamas į darbą kiekvienąkart pamatau daug žmonių, kas yra tiems KGB sekliams, kurie mintis seka, gal naudinga. Todėl eidamas, ar stotelėje laukdamas, į veidus nežvelgiu, žiūriu žemyn kad tik kelią matyčiau. Apsidžiaugiau šiuo atradimu, kurio man šitaip reikėjo jau labai daug metų anksčiau, tik nesusiprotėjau taip daryti. Nes labai daug metų sutinku ir tokių žmonių, kurie neatsitiktiniai, tyčia eina į mane. Kai jų nematai, tai jie tarsi ir neina. Mano nelaimė, kad aš tai visąlaik pastebiu ir labai gniuždančiai, liūdinančiai veikia jų migravimas aplink mane, ypač, ko pasitaiko, šypsenėlės ar nužvelgimai. O išsigelbėjimas, kurio šitiek metų nežinojau, čia pat – bereikia nežiūrėti. Eidamas kelią, batus matai, ir užtenka. Tegul prasilenkia pro tave nors slibinas. Orientacija pakankama, nepaklystu kely ir nepasidairydamas. Juo labiau, kad mano maršrutas, jau daug metų vis toks pat – iš namų į darbą ir atgal. Dar į parduotuvę. Bet ir tam ,,grėsmė“ kyla. Žadu savo kreditinę kortelę atiduoti žmonai, prašyti kad ji pirktų man maistą, ir į parduotuvę nebevaikščioti. Liktų eiti tik į darbą. Gal tuo nors kiek nekankinimo laimėčiau, spėlioju. Bet taip nepadariau, nors perkant ir padidindavo kankinimą.
Stotelėje nežiūriu nė į pravažiuojančias mašinas. Kai pamatau ratus atvažiuojančio autobuso, nes autobusu važiuoju į darbą, pakeliu galvą pasižiūrėti koks jo numeris. Tuokart jie ima mano galvoje kartoti autobuso numerį. ,,Penktas!“, ,,Penktas!“, ,,Penktas!“, ,,Penktas!“, ,,Penktas!“... Žmonių matau tik batus. Dieve, kaip jie mane suėdė! Tikėdamasis nekankinimo, nė žiūrėti nežiūriu!
Vakare namie bangomis parodė žmonių kojas, kurias stotelėje mačiau ir atriedančio autobuso ratus. Galgi ir geresniu keliu suktelėjau šitaip į nieką nežiūrėdamas, manau. Nors vargu. Bet nežvelgiu ir toliau. Įlipęs į autobusą nuošalumoje įsitveriu turėklų ir iškart užsimerkiu, dar ir todėl, kad net ir per autobuso langą pamatau neatsitiktinai stovintį, šįkart pažįstamąjį. Laikas nuo laiko tenka pusbalsiu KGB kankintojų paprašyti ,,palengvink kankinimą“, nors aplinkui yra keleivių. Dažniausiai maldaujamu tonu. Jei jie mano mintis girdi, tai žodžius tuo labiau. Bet nieko tai neduoda. Girdžiu kai autobusų stoteles pranešinėja. Kai praneš manąją ,,Lozoraičio“, atsimerksiu ir išlipsiu. Rytais praneša ,,Sapiegos“, joje išlipu, ir žengiu Instituto link, kuriame dirbu. Žmonės keleiviai ir apie mane ir man tai šį, tai tą tarsteli. Štai man prie ausies sako ,,Miega“ [Jonas]. O aš stoviu nemiegodamas, tik užsimerkęs. Nemiegu net ir lovoje, ne tik autobuse. Kitas kalba, ar kalbasi, mobiliuoju telefonu. Kalba lyg natūralią kalbą, bet, deja, ir čia apie mane ir man. Ir taip beveik kasdien jau daug laiko. Vis gretimais suskamba telefonas. Kartais atsitraukdavau nuo tokių kalbėtojų. Kitą dieną stotelių pavadinimų nebepranešinėja, tad pats žvilgčioju kur esu. Mergina siūlo man užsimerkusiam atsisėsti, dar nukrisi, sako, bet aš išsižergęs laikausi tvirtai ir jai padėkoju. Sėdėjimu, moterims stovint, tikrai nekankinimo nelaimėčiau. Taip nebežvelgiau ir rudenį, ir žiemą, ir pavasarį ir kas iš to. Tik kupros vos neužsiauginau vien žemyn žvelgdamas. Namie vaikščiodamas ir per visądien galvos nepakeldavau. Nežvelgdamas ne kartą ir stotelę pravažiavau. Pravažiavau ir gyvenimą. Jie tokie, srutos. Už nekaltę sunaikino, o blogiausia, kad tebenaikina. Sykį vos vos girdimai pasakė – taip norėjai laisvos Lietuvos, tai nekankinimo nenorėk.
Bet ir užsimerkęs gyvendamas daug KGB veikimo mačiau.
 
Buvo virtinė metų, kai organai rodydavo man akyse visokias scenas – erzinančias, netikras ar gąsdinančias, arba gyvuliškai šlykščias. Šlykščiąsias rodo visiškai trumpai, bet labai dažnai. Arba vaizduojančias, kad perteikia man informaciją, kuria turėčiau būti patenkintas. Tačiau niekad aš šito nenorėjau. Vaizdinius, ,,informaciją man rodydavo“ kol būdavau užsimerkęs. Kai atsigulu, turėjau įprotį iškart užsimerkti ir gulėti užmerktomis akimis. Tada ir rodydavo. Ne iškart įjungdavo rodymą, bet vėliau, kelias minutes pagulėjus. Kai pradėdavo rodyti, apkeikdavau KGB organus, bet dažniausiai nekreipdavau dėmesio: jie rodo, o aš tarsi nematau. Nereaguoju ir patyliukais galvoju savo temomis. Vieną kartą, ir paskui ne vieną kartą, mergina iš bunkerio man tarsteli: ,,Atsimerk!“. Ji man tai pasako draugiška patariamąja intonacija. Kai atsimerki, rodymo nesimato, aš tai ir pats žinau, išminties tokiam reikalo išsprendimui nereikia. Todėl nereikia nei patarimo ,,Atsimerk!“. Tai jau lyg ir bendravimas su gaujele, o šito aš niekuomet neprileisiu.
Bet praeis keletas metų ir žodį ,,Atsimerk“, man sakys be jokios intonacijos, sausai ir trafaretiškai, netgi sintetiškai. Šitaip ,,patarinėjo“ 2010 metais.
 
2013 m.