Supypsėjo žadintuvas mobiliajame telefone, ir Valera pabudo. Iš pradžių pasirąžė ir lėtai apsidairė. Lauke jau švito, o apsaugos automobilyje buvo šalta – grįžęs iš suveikimo Valera užmigo užgesinęs variklį, todėl automobilis neprišilo. Pamiegojo tik kokią valandą, nors paryčiais suveikimų jau nebuvo. Trečią valandą nakties diedas nuvažiavęs dar tempė girtus per daug užsiuliavojusius klientus iš baro, o paskui grįžo į vietą ir atlenkęs sėdynę bandė užmigti, bet miegas neėmė. Galvojo apie netikėtą susitikimą su Nilka. Buvo vis dar bjauru, labai bjauru, kad leido jai pasprukti, nesugebėjo sulaikyti. Prisiminė visus tuos metus, visas tas niekšybes, nusivylimus, ir galiausiai tai, už ką niekada, absoliučiai niekada Valera jai negalėjo atleisti... Buvo pikta, giliai pilve buvo sunku, atrodė, tarsi paširdžius graužtų kirminas, bet nieko nebuvo įmanoma padaryti.

Buvo metas baigti savo pamainą ir važiuoti keistis. Diedas pasikasė storą pilvą, sunkiai atsidusęs atlenkė sėdynę ir veidrodėlyje pasilygino žilą šukuoseną ir ūsus, kad neatrodytų kaip miegojęs. Deja, išdavikiškai atrodė susilamdžiusios rankovės įspaudas ant dešinės veido pusės, bet Valera tikėjosi, kad šios raudonos klostės pranyks, kol nuvažiuos keistis.

Stovėjimo aikštelėje prie firmos centrinio ofiso Valeros jau laukė jo kolega. Vyriokai trumpai pakalbėjo, jaunas bendradarbis pajuokavo apie drabužių įspaudus ant dėdulės veido, bet šiandien Valera buvo labai nešnekus, todėl stengėsi pokalbio per daug neužtęsti. Perdavęs automobilį, dėdulė apsaugininkas atsisėdo į netoliese paliktą savo kuklią, kiek aprūdijusią mašinėlę. Valera žiovaudamas nuvažiavo namo link Koralų ankstyvo Vilniaus gatvėmis, kuriomis dar buvo pustuštės, bet vis daugiau žmonių jau skubėjo į darbus. Pirštai ant vairo drebėjo, susitikimas su Nijole apsaugininkui niekaip nėjo iš galvos. Ant veidrodėlio lingavo didelis pravoslaviškas kryžius, o nuo lipduko, priklijuoto ant „bardačioko“, į Valerą žiūrėjo Dievo Motinos ikona su kūdikiu Jėzumi ant rankų. Kitas šalia priklijuotas lipdukas skelbė: „Спаси и сохрани“.

Grįžęs namo ir kieme vos ne vos priparkavęs savo kledarą, Valera užlipo laiptais ir atsirakino buto duris. Tyliai įėjo į vidų – žinojo, kad fuksė Karina jau turėtų būti išėjusi, o antrakursiui Armandui šiandien į paskaitas tik vienuoliktą valandą.

-    Batka, tu? – pasigirdo Armando balsas iš kambario.
-    Nu jo, lyg ir tavo bobutės sūnus čia, - Valera užėjo į Armando kambarį ir persibraukė ūsus, - tai jau nemiegi? Šiandien gi tau vėliau į mokslus, ko nesivolioji?

-    Nenoriu voliotis. Nutariau, kad reikia pasimokyti. Kitą savaitę kolis.
-    Geras tu vaikinas, kolis tik kitą savaitę, o jau mokaisi... Aš irgi taip dariau, - Valera dirbtinai, labai nelinksmai nusijuokė ir nuėjo į savo kambarį. Eidamas dar tarė sūnui: - sunku bus tau, vaikine. Geriems gyvenime visada sunku.

Diedas nusiėmė geltoną, per pilvą nesusisegančią liemenę, susirietęs šniokšdamas nusiavė kerzus, kaip įpratęs staigiu judesiu švystelėjo žemyn kelnes ir tik sumaskatavus pipi prisiminė, kad jis gi be trusikų... Liko parduotuvės WC šiukšlių dėžėje po visų tų sapnų. Net susigėdo – užeitų dabar Armandas, pamatytų tėvą pimpalu maskatuojantį, ot būtų studentui juoko. Valera greit susirado stalčiuje kitus trusikus ir apsimovė. Po audringos paros labai norėjosi miego, bet dar labiau norėjosi pavalgyti. Valera nuėjo į virtuvę, bet iš kambario išgirdo Armando balsą:

-    Kažkoks tu, tėvai, šiandien ne toks, kaip visada. Kas nors atsitiko? Neprimušei kokio nors žuliko?
-    O aš ir nemušu žmonių, tik naudoju fizinę prievartą ir specpriemones, pagal instrukciją, - Valera vėl nusijuokė, bet ir šį kartą juokas buvo neįtikinamas.
-    Tai aš žinau, žinau kad naudoji, pasakojo žmonės... Tai nesigavo panaudot, ar kaip?
-    Gavosi, tik viena boba pabėgo su jauna pacanke, akivaizdžiai ją pagrobusi. Bandė apiplėšti parduotuvę.
-    Oho... Apiplėšimas, įkaitų drama... Žinai, tėvai, aš kuo toliau, tuo labiau noriu eiti dirbti pas jus! Tiek linksmų dalykų praleidžiu, net pavydas ima, tikrai. Na ne lygis man kažkaip, kad tėvas šustresnis už mane.
-    Eik tu, eik tu! Teisių dar net neturi.
-    Tai nors objekte pasėdėt, ar parduotuvėj... O paskui gal ir į reagavimą paims. Būčiau va kaip tu, ekipažniku.
-    Pabaik mokslus pirmiau, ekipažnike tu, tada galvok. Kol kas tau mokslai turi rūpėt.
-    Ir ką tie mokslai? Va, tu buhalteris buvai, o dabar važinėji į suveikimus su migalkėm oranžinėm. Galvoji, aš nenoriu?
-    Suprantu, kad nori. Bet mokslus pabaigti reikia, o paskui jau tavo naktys, tavo dienos, sūnau.
-    Pabaigti tai pabaigsiu... Bet vis dėlto, kažkoks tu ne toks šiandien. Kas atsitiko?

Valera atsiduso. Žinotų Armandas, kad ta pabėgusi boba buvo ne kas kitas, o jo atseit mirusi motina... Pasakyti? Ne, kol kas ne!

-    Ai, ir pavargau, ir mamą tavo prisiminiau. Kažkaip galvojau labai daug vakar apie ją...
-    Aš irgi dažnai galvoju. Nors mamos beveik neatsimenu, bet tikrai labai norėčiau, kad ji būtų gyva.

Diedas nutilo, sunkiai nurijo seilę.

-    Na, yra kaip yra, - pagaliau tarė Valera, - ir kokia buvo jūsų su Karina mama, tokia buvo. Dabar jau nieko nepakeisi.
-    O kokia ji buvo? Kažkaip tu vis nelabai kelbėdavai apie ją.
-    Žmogus su savais minusais, kaip ir dauguma. Turėjo ji minusų, nebuvo ideali. Aš jai buvau geras berniukas, per geras... Teko apsimesti blogu. Žinai, sūnau, aš ne veltui sakiau, kad geriems žmonėms sunku gyventi. Patyriau tai savo kailiu. Nenoriu girtis, kad buvau labai geras, bet faktas, kad buvau... Gal netgi kažkiek mėmė.
-    Na, senelė man kažką minėjo, kad buvai labai ramus, daug kas mėgdavo tau užlipti ant sprando.
-    Taigi, mėgo. Atvirai sakant, ir jūsų su Karina mama čia buvo ne paskutinė. Na, žinai, yra daug merginų, kurios mėgsta blogus vaikinus. Dėl jos man teko apsimesti tokiu, nors man tai buvo labai svetima. Tai čia jaunystėje, o paskui gyvenime teko, ir dabar tenka, blogiečiu apsimesti žymiai dažniau. Taip jau yra kartais su žmonėmis – kol nenutaisai naglos mordos, ar bent jau naglos kaukės, tol dergs tau ant galvos ir juoksis. Ypač jeigu nesi kvailas, kažką sugebi.
-    Mizantropas tu, batka, - nusijuokė Armandas, - tu visada labai nepatiklus. Ką tau žmonės padarė tokio blogo?

Valera įsidėjo į burną šprotą ir užkando duona.

-    Oi, Armandai, tu turbūt dar nežinai, ką gali padaryti žmonės, kai tau kas nors sekasi. Kieviena tavo sėkmė žmonėms yra kaip peilio ašmenys per gerklę, o kiekviena nesėkmė – tai kaip gyvybės eleksyras, dvasinė atgaiva, čakrų atsivėrimas. Džiaugsis, aptarinės, niekada nepamirš, kaip tas ar anas sugebėjo apsijuokti, kaip padarė nesąmonę. Pasakos, žinok, net pasispringdami, šokinėdami iš džiaugsmo, nes kiekviena tavo nesėkmė – tai jų sėkmė. Jie tada pasijaučia geresni, kažko verti, ne tokios pilkos vidutinybės.

-    Na tėvai, aš tai neabejoju, kadtavo žodžiuose yra kažkiek tiesos… - nustebęs atsakė Armandas su nepasitikėjimo gaidele balse, - bet yra gi ir kitokių žmonių, normalių.
-    Normalių! – rūgščiai nusijuokė Valera, ir numojo ranka, - taip, yra tų, kaip tu sakai, normalių. Bet visi atrodo normalūs, visi labai geri, malonūs, kol viskas gerai, o ypač – kai jiems kažko iš tavęs reikia. Bet jeigu tau atsitinka bėda, tada iš karto pamatai tikrą kiekvieno žmogaus veidą. Taip, yra tokių, kurie padės, aš nieko nesakau. Gal koks vienas iš dvidešimties, geriausiu atveju. Likusiems iš karto atsiranda šimtai „savų reikalų“, o dar paskui sužinai, kad už akių aptarinėjo tavo bėdą ir kaifavo iš džiaugsmo, vadindami tave durniumi, lochu ir kitais paskutiniais žodžiais. Retas kuris trave supras. Retas.
-    Na, bet jeigu pats žmonėms padėsi, tai ir tau jie padės. Kaip pats elgiesi, tokio ir sulauki atsako, ar ne taip?
-    Ooooo, sūnau, kaip man viskas šitas pažįstama… Kai buvau studentas, aš irgi taip galvojau, kaip tu. Pasaulis atrodė geras, gražus, žmonės malonūs, ir argi galima buvo pagalvoti, kad kas nors gali norėti tau pakenkti? Paskui įsitikinau kad taip, gali! Žmogus, kuriam tu šiandien geranoriškai padėjai, rytoj tave pačiu bjauriausiu būdu parduos. Jeigu šiandien kažkuo pasitikėjai, paatviravai – greičiausiai rytoj visos tavo paslaptys bus viešai valkiojamos, aptarinėjamos ir išjuokiamos, ir dar bus prikurta to, ko gyvenime net nesapnavai. Tu dar daug ko nežinai, nespėjai dar pamatyti... Bet pamatysi – ir geriau tai žinoti iš anksto – gyvenimas žiaurus, ir dauguma žmonių yra šlykštūs. Šlykštesni už žiurkes .

Valera užsivertė bambalį su žaliu tarchunu ir nugėrė didelį gurkšnį. Armandas tuo metu žiūrėdamas pro langą mąstė ir lėtai, pats nejausdamas žongliravo tušinuku tarp pirštų.

-    Ir niekada nepasakok žmonėms, jeigu tau kas nors sekasi! – Valera persibraukė ūsus, ir tęsė toliau, - bus labai, labai blogai. Tave ės, kabinėsis, kankins, šmeiš, išsidirbinės, stengsis bet kokiu būdu tave išgyvendinti iš kolektyvo. Labai didelė tikimybė, kad patirsi visus mobingo ypatumus. Juk pameni, kaip buvo mokykloje? Ar labai tave bendraklasiai mėgo?
-    Nemėgo, - atsiduso vaikinas, - netgi labai nemėgo, pats gi žinai, su kokiomis nuotaikomis eidavau į mokyklą.
-    Tai va. O tu galvoji, tarp suaugusių kitaip? Ojojoj, vaikine, nebūk naivus - purvas liejais laisvai. Ypač jeigu tu gyvenime sėkmingesnis, arba kažkam trukdai konkurencinėje kovoje… Sumaišys tave su mėšlu, ir net vardo nepaklaus. O kartais imasi ir kraštutinių priemonių… Ir tu, vaikine, jau tai patyrei. Tik tu ne viską žinai. O aš žinau.
-    Patyriau kraštutines priemones? Aš? Kada tas buvo? – Armandas net išvertė akis.
-    Pernai, kai baigei mokyklą, išlaikei egzaminus geriausiai iš savo laidos, įstojai į tarptautinius santykius, ten kur ir norėjai.
-    Nu jo, daug mokiausi, dėl to ir išlaikiau, nieko keisto. Kiekivienas gi taip galėjo.
-    Taip, sūnau, galėjo kiekvienas, bet suprasti tai norėjo ne kiekvienas. Kaip tavo klasiokai reagavo į tavo egzaminų rezultatus, turbūt pameni? Tuos kreivus žvilgsnius ir apkalbas.
-    Tai kur gi pamirši! Bet jie realiai yra durni, galėjo gi patys pasimokyti, mažiau tūsintis kaip kai kurie mėgo, ir būtų išlaikę ne blogiau. Aš nepadariau nieko, ko nesugebėtų bet kas, jeigu tik įdėtų pakankamai pastangų.
-    Na, Armandai, tu aišku protingas, tik deja, nepatyręs dar. Žmonėms dzin, kiek tu ten pastangų įdėjai – jie mato tik rezultatą, kad tu išlaikei geriausiai iš visos mokyklos. Ir jiems atrodo, kad čia tau viskas nukrito iš dangaus, o jiems ne. Čia kaip ledkalnis – matosi tik viršūnė, o juk didžioji dalis yra po vandeniu.  Viršūnę mato visi, kad tu baigei su raudonu diplomu ir puikiai išlaikei valstybinius, o povandeninės ledkalnio dalies, visų tų pastangų, nemiegotų naktų, mokymosi vakarais, kai kiti baliavojo, gėrė, vėmė... Šito nemato niekas, arba tiesiog nenori matyti. Jie nori, kad ir jiems sėkmė nukristų, kaip atseit „nukrito“ tau. Ir siunta – kodėl jis, kodėl ne aš?
-    Na jo... Aš tada labai daug kam tapau priešu, ne tik klasiokams, bet dar ir jų tėvams.
-    Tėvams, patikėk, ne ką mažiau. Manęs paties keli žmonės su pykčiu yra klausę – „kodėl tavo sūnus taip gerai išlaikė egzaminus, o mūsų ne?“, o aš taip ir pasakiau – kol jūsiškiai gėrė visokiuose „plotuose“, maniškis mokėsi. Tu pamatytum, kokios buvo jų mordos! Bet čia ne dar ne viskas... Tu gi pernai rudenį susirgai plaučių uždegimu, vos atkačialino tave, o paskui dar tas apendicito supūliavimas, kuris galėjo labai blogai baigtis... Per mėnesį tu du kartus buvai prie mirties. Ačiū Dievui kad tu dabar čia, gyvas ir sveikas...
-    Tai kur jau pamirši! – Armandas net pašoko, - čia buvo kažkas neįtikėtino. Aš grynai dusau, vos kvėpavau, visas degiau, kažkokios haliucinacijos, zombiai, vaikščiojantys stalai, kalbančios lempos ant lubų, ir puodelis dainavo, o daugiau nieko neatsimenu. Paskui tik spėjo pagerėti, ir tas apendicitas, o kaip skaudėjo! Tikrai galvojau, kad mirsiu, ir taip bijojau numirti nepamatęs gyvenimo… Tu man tada liepei daug melstis, gal tai tikrai padėjo?
-    Taip, Dievas tau padėjo, ačiū Jam. Ir žinok – aš tau šito nesakiau, bet dabar pasakysiu – tu du kartus galėjai mirti, ir tai yra pasėkmė tavo labai gerai išlaikytų egzaminų.

Armandas pradėjo juoktis.

-    Batka, tu rimtai? Ne nu aš suprantu, kad nieko čia juokingo, ir tu tada pergyvenai, ir Karina, bet tai prie ko čia egzaminai? Nematau ryšio.
-    Ryšys labai paprastas. Pameni perlaužtas ir į vazas sukištas gėles kapinėse ant senelio kapo? Vieną kartą, po to kitą…
-    Nu jo, atsimenu. Nuvažiavom tvarkyt, aš tada jas paėmiau, išmečiau, taip ir neįkirtau kam reikėjo kažkam taip daryt. Bet tai prie ko čia…?
-    Na, aš tada irgi nesupratau, tik po to… Vieną kartą tu jas paėmei, išmetei, kitą kartą aš išmečiau, o jų jokiu būdu negalima buvo imti rankomis, nebent kokiu pagaliu. O žemes prie buto durų atsimeni? Ir dar tas žvakes, kurios buvo pusiau nudegintos ir voliojosi prie durų.
-    Nu jo, keista buvo tada. Man tai po tų žvakių kilo mintis, kad gal kažkas keikia, kažkur girdėjau… Tėvai, rimtai!!! – Armandas pašoko nuo kėdės ir atsistojęs, išvertęs akis įsistebeilyjo į tėvą, - negali būt! Čia rimtai taip ir buvo?
-    Taip, sūnau, va ir supratai. Aišku, nėra garantijos, bet panašu kad ir tos žemės, ir žvakės buvo iš kapinių.
-    Pipiec... Tai mane norėjo numarinti?
-    Būrėja man tada pasakė, kad taip.

Armandas susiėmė už galvos ir priėjo prie lango. Kurį laiką išbalęs žiūrėjo į kiemą, po to atsisuko į tėvą.

-    Bet aš nenumiriau. Kodėl?
-    Man pavyko rasti išmanantį žmogų. Pažįstami rekomendavo būrėją, kuri žino, kaip reikia nuimti prakeikimus. Ji ilgai dirbo su tavo nuotrauka, liepė kalbėti daug maldų. Atsimeni, kaip aš tau vis sakiau melstis? Čia buvo vienas iš dalykų, padedančių nuimti prakeikimą. Aš visada su nepasitikėjimu žiūrėjau į būrėjas, aš gi tikintis, o būrimai kaip ir nuodėmė… Bet tada, deja, teko sulaužyti savo nusistatymus. Jeigu kažkas panaudojo juodąją magiją, tai būtinai reikėjo panaudoti baltą. Ir štai, tu dabar gyvas. O galėjo būti blogai… Tau buvo uždėtas mirties prakeiksmas, dėl to tu per tokį trumpą laiką du kartus buvai prie pat jos.

Vaikinas tylėjo, po to sunkiai atsiduso:

-    Gerai kad pasakei… O žinok, aš ne taip jau labai ir nustebau. Aš mačiau, kad daug kas buvo pikti, ir bendraklasiai, ir kaimynai… Dabar viskas tik aiškiau. Galėjai pasakyti iš karto.
-    Galėjau, bet nenorėjau tavęs nervinti. Vis ruošiausi pasakyti kiek vėliau. Na, dabar pasakiau. Šiemet Karina irgi neblogai pasirodė su egzaminais. Galvoji, šiaip sau jums sakiau, kad geriau per daug nesigirkit, mažiau turėsit priešų?
-    Maladec, tėvai, tu tikrai maladec. Na, jau su manimi pasimokei, tai kur jau po tokios pamokos brisi dar kartą į tą pačią balą.
-    Tai va, gerbiamas Armandai. Tokie dalykai. Turėk omenyje, ir niekad nepamiršk. Na, o aš einu miegoti.
-    Nu tai saldžių, batka. Man jau irgi greit į paskaitas. Beje, o tu pradžioj apie mamą kažką ten pasakojai… Kad nekokia ji buvo, kaip žmogus. Gali plačiau?

Valera sunkiai atsiduso.

-    Ilgas čia pokalbis, sūnau. Ilgas ir nelengvas. Man norisi miego, tau jau greit į paskaitas. Kitą kartą gal.
-    Nu gerai. Man tikrai labai įdomu, nes tokių niuansų tu man dar nepasakojai.
-    Papasakosiu, - Valera apsisuko ir neramia širdimi jau norėjo eiti link savo kambario. Jam labai norėjosi savo vaikams papasakoti apie tai, kaip jis susitiko su Nijole parduotuvėje. Kažin, ar jau laikas? Valerai buvo labai nedrąsu. Nors… Galima pradžiai dalį tiesos…
-    Žinai, Armandai, - Valera vėl grįžo pas Armandą, jau besikraunantį konspektus į kuprinę, - o iš tikrųjų tai nėra jokios garantijos, kad tavo mama tada žuvo kartu su visais, važiavusiais iš Turkijos su rūbų kroviniu.
-    Jo? – nustebo vaikinas, - nu ką aš žinau… Nu aišku, jos lavono taip ir nerado, o visi kiti buvo atvežti atpažinimui. Bet tai kaip ji galėjo likti gyva, ir nesugrįžti, neieškoti mūsų? Juk mes tada buvome dar visai maži. Negi ji būtų mus palikusi?
-    Nebūtų… Turbūt. Bet faktas, kad tarp tų lavonų, kurie buvo atkasti tada Bosnijoje, jūsų motinos lavono nebuvo. Nebuvo jos lavono, ir dar tokio Janio iš Latvijos.
-    Aš tai dažnai pagalvodavau, kodėl jos nesurado, - liūdnai atsiduso vaikinas.
-    Aš irgi nežinau. Atvežė tada lavonus į Lietuvą. Dvidešimt du žmonės, lavonai vos atpažįstami, vieni kapoti su kirviais, kitus sudegino gyvus, apipylė rūgštimi – žodžiu, tada kažkokio po šiai dienai nesugauto albano mafija pasistengė stipriai. O jų tada, vežančių rūbus iš Turkijos, buvo dvidešimt keturi. Lavonai dvidešimt du – vienus atpažino giminės, kitų padarė ekspertizes. Jūsų motinos Nijolės ir tokio latvio Janio tarp jų nebuvo, faktas. Kasinėjo ten jie Bosnijoje prie Banja Lukos, bandė ieškoti kitur, bet niekur nerado. Tu juk žinai šitą istoriją.
-    Žinau. Laukiniai devyniasdešimtieji ir taip toliau… Nereikėjo jai važiuoti tų rūbų.
-    Nereikėjo, visi ją atkalbinėjo, bet tai ką dabar padarysi.
-    Ir tu galvoji, kad ji galėjo likti gyva? Ir ji būtų negrįžusi namo?

Valera patylėjo, pažvelgė į lubas, po to į grindis, sunkiai nurijo seilę.

-    Nemanau. Būtų grįžusi. Tikriausiai būtų.
-    Tai va…

Diedas apsisuko ir sunkiais žingsniais nuėjo link savo lovos. Virš jos galvūgalyje kabojo gražiai išpjaustytas medinis pravoslaviškas kryžius, o kojūgalyje stovėjo dvi ikonos – Jėzaus ir Marijos. Palindęs po antklode, apsaugininkas persižegnojo ir susimąstęs ilgai žiūrėjo į ikonas, kažką sunkiai ir įtemptai galvodamas. Po to nejučia užmigo…