Kartais spurda ir laukia širdis, 
Tarsi medis, brandindamas vaisių.
Laukia ji, kol slaptąsias duris
Tu su miele atvėręs įeisi.

Kartais tyli nuščiuvus širdis
Kaip prieš lietų žaliuojančios pievos.
Jaučia ji – kai tik aušros nušvis,
Apkabins ją Vienatinis Dievas.

Kartais liūdi ir kenčia širdis, 
Bet nebaisios jai kančios, nebaisios.
Kelias šis – tai tik meilės dalis,
Sieloj bręstantis dieviškas vaisius.

Kartais verkia iš laimės širdis –
Kiek gyvenimas meilės jai duoda!
Tai ir žiedas, kuris tuoj nukris, 
Tai petys draugo, skirtas raudoti.

Tai rytiniai šilti spinduliai, 
Galimybė palaiminti vaiką.
Tai taip tikra, tiek daug, taip giliai, 
Tiek prasmės vien buvimas jai teikia.
...

Kartais verkia iš laimės širdis,
Sako, angelas ašaras renka...
Tavo sielon tuoj laimės prilis.
Ar jauti, kad tau visko užtenka?

2017-06-07