Kai laiko labirintuose paklystam
Ir jau nerandam kelio į pradžios namus,
Kai dienos ilgakojės, ilgakasės jau toli nuklysta
Į laiko rėmus griežtus ir tvirtus,
Į smėlio laikrodį kada nukrypsta akys,
Skaičiuoju smilteles.
Matau, kaip greit jos byra, lyg vėjas lekia
Per žaliuojančias lankas.
Audros palaužtas medis pakelėj nusviręs
ne vienas ir ne du...
Audra nerimsta, laiko jūra blaškos,
Vis plakas į krantus.
Į šipulius subyra vaikystės laiko laivas,
Į krantą išmeta tik nuolaužų šukes...