Bijau ir prisiminti šito kankinimo. Tada dar dirbau Lietuvių kalbos institute. Kankinimą bangomis įjungė darbe. Veltui maldavau, kad išjungtų. Neišjungė. Tik išeinant iš darbo pasakė eteriniu būdu: „Gulk, Jonai!“.
Kai kankina, tai aš visaip bandau ir viską jau esu išbandęs. Bandydavau ir lovon gultis, bet ir į tai neatsižvelgdavo ir kankinimo neišjungdavo. O kokia tai būtų laimė, jeigu kankinimą išjungtų iškart, kai atsigulu. Deja, jie beširdžiai. Dar ilgai mąsčiau ką reiškia tas „Gulk, Jonai!“. Gal siūlo gultis į psichiatrinę ligoninę, ir taip spėliojau. Šie žodžiai man primena kankinimą, kuris buvo vienas žiauriausių. Ir labai ilgai laikė jį įjungtą.
 
Kai kankinimą įjungė anądien, tai pabandžiau gelbėtis šitaip: nuėjau į alaus barą. Namie kai mėginu degtinę gerti, kankinimo neišjungia. Jeigu nuo kankinimų gelbsčiuosi gėrimu, tai ir iš to aišku kokie kankinimai yra sunkūs, kaip sunku juos kentėti.
 
2016 m.
_______
 
P.S.
Šį mano straipsneliuką, liudijimą apie vieną pačių žiauriausių manęs kankinimų, kuris truko gal net kelias savaites, kažkas (mano kompiuterio failų kataloge „Būsimai leidyklai“) išnaikino ir įkėlė vieton jo mano pasakojimą „Durpinės“. Kokie siaubingi tie visuomenės atmatos, kurie mane bangomis tokiais žiauriais kankinimais mane kankino, ir kankina! Manau, kad gaujelės vadeivos jiems nurodinėjo ir nurodinėja kokio sunkumo kankinimu mane kankinti. Gal kada praplatinsiu šį straipsniuką žodžiu kitu, apie šį kankinimą, nes pamiršti jo neįmanoma.
Dabar tie srutos laiko man įjungtą dirbtinį spengimą galvoje, ir aikčioja: „Oi!“. Išgirstu. Žinoma, dabar jų (ne jų, o jų kėgėbistinių vadeivų) siaubingame bunkerėlyje srutos, t. y. įnamiai, jau kiti, bet jie maždaug visi vienodi – kankina mane bangomis kokie bebūtų.
 
2017 m.