išlašnoja tyla
violetu pagairėj
mano lytinčios rankos
išglosto raudonus stabus
ir ryškėja pro tylą
mus žeidžiančios klaidos
mėlynuoja nupilkęs
tapytos svajonės dangus
 
jei tave aš paliesiu
kai supsis dienovidžių svirtys
jei tavim užkalbėsiu
mėnulio šaltoj pilnaty
tu žinai visas laikas
praeina ir baigias
ir išlyja lietum
pragaištingoj birželio nakty
 
nesakau kad išeisiu
pro žydinčius rytmečio sodus
kai vidurlauky
margos plaštakės
iš lėto skraidys
tiktai vėl pasijusiu
lyg didelis didelis vaikas
neišpildęs svajonės
išmokti skraidyt