Labai daug kartų įsitikinau, kad mano mintis KGB seka, bangomis kankina labiausiai už eilėraščius, bet argi tai priežastis šitokiam KGB šėlsmui, – ir mintimis, ir balsu kartais jiems šitai pasakydamas. Nėra jokių priežasčių manęs sekimui ir kankinimui bangomis, tardavau man nematomajai KGB gaujelei, bet į tai būdavo tik tyla ir tolesnis kankinimas. Tačiau retkarčiais į tai ir prabildavo: ,,Tu ,,žmogus“!“, – kirste nukirsdavo, kai klausdavau už ką jie mane kankina ir kaip kankinimų išvengti. Žmogumi KGB mane vadina gerokai dar nuo sovietų laikų, pirmiausia pajutau tai ypač ausimis, palaipsniui ir vis įtikinamiau, ir vis plačiau ir plačiau.
Kad negirdėčiau jų smirdėjimo, t. y. žodžių, kuriais mane plakė bet kur man bebūnant, ir kad mane amnestuotų, gana ilgai, ir eidamas ir neidamas, kartojau ir tokią ,,maldelę“: ,,Dėl manęs, tokio menko žmogelio, KGB tokią didelę naikinimo mašiną sukūrė“. Toji mašina, tai ir trypimas per žiniasklaidą nepaprastu masiškumu ir platumu. ,,Na, jeigu taip kartosi, tai...“, – išgirdau senio balsą, kuris ir dabar mane ėda. Jis pasakė – kaip visąlaik jie daro – tik savo sakinio pradžią, taigi taip pat smirdančią, nes ji nieko nepasakanti, o tik sumaištį, nežinomybę galvoje kelianti ir didinanti. Visas mano egzistavimas, dėmesys nukreiptas į tą smirsčiojimą – į jų žodžius, kuriuos man laido į galvą. Vien dėl to labai sunku kuo nors užsiimti. Gal kiek sunkiau patikėti, bet tiesa ir tai kad žodžius laido kažkokia kalbėjimo mašina, automatiškai reaguojanti ir visus mano minčių ar kūno vingius, tik žiūrint kokiu garsumu ji įjungta, kokiu garsumu žodžius man į galvą svaido. Dar keisčiau atrodys, jeigu pasakysiu dar ir štai ką: KGB lojikas yra įkalbėjęs į aparatūrą savo balsą ir tuo jo balsu kalbėjimo aparatūra kalba tarsi jis pats gyvai kalbėtų, (nors jo paties, balso savininko, KGB buveinėje tuo metu gal nė nėra). Tai irgi neabejotina. Per daugybę metų tvirtai tuo įsitikinau. Kaip ir tuo, kad kankina bangomis per atstumą.
Nemažai jiems aiškindavau, kad manęs kankinimui, minčių sekimui, nėra jokių priežasčių. Tada į tai jie sakydavo ,,Mùša“ (atseit, aš juos mušu), o kai smarkiau ką pasakydavau, jie sakydavo ,,Rėžė“.
 
2012 m.