Prisimenu, kaip po Užgavėnių
skubėjau pas prezidentą Valdą
pasiimti ordiną už pergalę
prie Griunvaldo.
Jį man nukalė
iš juodo bazalto
ir ant krūtinės užritino
Vasario Rytą šaltą.
Vakare sakiau kalbą
patriotiškai karštą,
o jau kitą dieną
pasibarstęs pelenais
galvą žilą
ištaškiau gyvenimo velenais
istorijos tylą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-06-05 16:07:04
Nors mėgstu paieškoti ir labiau paslėptų atodangų, tačiau šį kartą koncepto ašį sunkiai užčiuopiu. Na, nebent galima atsispirti į gavėnią, fizinį ir moralinį prasivalymą, kuris kaip pelenas išplasnoja per tuos gyvenimo velenus…
Pelenas prasmingas ir kaip Atminties nešėjas. Atmintis eina istorijos ratais. Išlenda iš po antkapio, skinasi kelią...
Visad koks nors Valdas valdo, o dėl Griunvaldo… kartojasi ir tokios kovų ir kančių vietos.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-04 17:09:36
įdomu, kaip viskas, ką parašot
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-06-04 04:01:52
Tyla gera byla. Po Užgavėnių.