Man nežinot, ką vėjas bara,
Kai verčia iš šaknų medžius,
Kai laužia ievą, klevo šaką
Ir guldo žemėn berželius.
 
Tikrai ne juos — ne žalią pušį,
Ne gluosnį, sargą pakelės,
Kai lekia viesulu įtūžęs,
Ar kaukia naktį kaminuos.
 
Žemė didžiulė, o ramybės
Joje nebuvo ir nėra.
Žmonių godumas, beprotybė
Ritas gaisrų, karų banga.
 
Kas kursto bėgt, namus palikti,
Leist jūrai pasiglemžt vaikus,
Nekaltai širdžiai nešti pyktį
Net per žemynus, pas kitus?
 
Kažkam gal gera, kai sukyla
Baimės išvarginta tauta,
Ginklai naujausi drasko tylą,
Jų bankuos —
                         kaupias valiuta.
 
Vėjas neieško, kas kaltesnis,
Nesirenka dangaus kelių,
Atsakymo nėra aiškesnio:
Žmogau žmogau, juk kaltas tu.