Saviironija

Sapnavau save, iš šalies.
Nužvelgiau nuo galvos ligi kojų,
Perskrodžiau rentgenu savo vidų,
pristabdžiusį paliegusį žingsnį, kad
suvokčiau, ko tie vėjai už lango kvatoja
pliūpsniais žemių, lietaus prigėrusių.
Ne tai rasos ant skruostų sutūpę,
ne tai jūros purslas veidą skalauja.
Toks sūrumas, net lūpos sutrūkę
lyg mažo karščiuojančio vaiko.
Už nedidelio apskrito stalo tėtis valgė
mano keptą beskonę ašakotą žuvį.
Šypsena ašarojo jo akys išeinant į tylą,
už nakties sapnų varstomų durų.
Iš šalies, nuo galvos ligi kojų, rentgenu.
Supratau, nereikia šaukti, kad klevas
be rankų, o aš – supelėjęs grūdas
iš rugiagėlių nuvalkiotos vasaros.
Neskoningų savo eilių apakinta,
už parankės veduosi berankį klevą.
Neatsisukam, kai grumstas ironijos juoko
lekia į nugarą seną.


Atsiprašau

Šiąnakt ir vėl sapnavau Tėtį.
Jis valgė tą pačią
Mano keptą beskonę
Ašakotą žuvį ir... verkė
Sūrumu ašarų ją sūdydamas.
Verkė už mane, už mano klaidas,
Mano dorą ir nedorą.
Verkė širdimi, lūpos šypsojosi,
nubraukdamos mano ATSIPRAŠAU
Už be druskos iškeptą žuvį.
Prabudau. Maudė nugulėtą ranką.
Saulės spindulys skaudžiai gręžėsi
į negyjančią kaltę.
Argi už tai verta atsiprašyti?
Argi tik už tai? Taip jau yra,
Pasaulis blaškosi ant blogų ir gerų
Žodžių. Nepajudinamas,
Nes šitaip sutvertas.