Nejaugi man būtų patogus
Senovinių apeigų karstas.
Senovę galėjai atgauti,
Laivo kyliu praskleidęs šaltas putas,
Iškelti tarsi be apnašų
Šaltųjų jūrų perlą.
Štai dėl to gyvenau,
Kai dar buvo Islandija.
 
Ištobulintas ispaniškas batas
Jau mokėjo apauti
Mūsų laimę naujoviška forma,
Į kanapinį tinklą buvo sumegzti
Nelaisvės vortinkliai.
Iš lėto pilkstant
Laužomų kaulų kalnams,
Atsargiai nešė į krantą
Savo kunigaikštį
Naujųjų laikų žmonės.
Bet smėlis tebebuvo lakus,
Ir sunkūs tebebuvo akmenys.
Tvirtos kojos
Nešiojo tiesų nugarkaulį.
O už sūrių miglų
Laisva, griežta dūlavo Islandija.
 
Amžinai linksta ir lūžta pavėjui
Bangų viršūnės.
Smėlio krante
Ateities ieškojo stabai.
Dar už ūkų
Laisvam žaliavo Islandija.
 
 
*Migrantai mesdsvo į jūrą giminės stabus – kur išplauks į krantą, ten kūrėsi.