Nuo 2013 metų vasaros pabaigos KGB srutos bangomis mane kankinti pradėjo labai smarkiai. Ypač smarkiai kankindavo naktimis. Kankinimais taip įsisiautėjo, kad jau pradėjau nebeatlaikyti, palūžau visiškai ir pradėjau naktimis prašinėti, kad jie mane užmuštų – taip sunku buvo kankinimus kentėti. Neatsižvelgdavo tie visuomenės atmatos nė tokius mano prašymus – vis tiek kankinimo neišjungdavo.
Maždaug tomis dienomis į kankintojų buveinę atėjo senis, kuris mane kankino ėdė nepaprastai daug metų, ir garsiai pasakė man, kankinimais pribaigtam: ,,Nepasdavei!“. Jo keletą metų buveinėje nebuvo, nesigirdėjo, bet štai per šiuos kankinimus buvo atėjęs ir man pranešė, kad aš KGB srutoms, gaujelei, ,,nepasdaviau“. Bet kaipgi aš galėčiau pasiduoti, jei esu pasidavęs nuo pat manęs kankinimų pradžios! Pasdaviau maždaug prieš dvidešimt metų, o jie vis tiek man sako ,,nepasdavei“. Tai tik patvirtinimas, kad mane kankina ir kankins bet kokiu atveju kad ir kaip aš besielgčiau, kaip begyvenčiau, ką bedaryčiau. Kankina dėl kankinimo. Jiems nei pasiduoti, nei nepasiduoti galimybių nėra. Tai baudimas planinis, latentinis, aiškiausiai sakant – nenutrūkstantis. Todėl šaukiuosi teisėsaugininkų, kad šį nusikaltimą pagaliau nutrauktų!
 
                                                                                                                                                                                                                                                   Vilniuje, 2014 m.