Ant pageltusios drobės tavo veidas ryškėja,
Tavo kūniškos žaizdos, kraujo dėmės joje.
Ir erškėčių vainiko spygliai sukrešėję,
Lašai kritę ant veido ir sustingę laike.
Gal drobulė išgydytų sielą, jei paliestum tu ją,
Gal palietus pajustum Dievo meilę pirmykštę,
Gal palietus nubustum iš rutinos kerų,
Gal laiku nukeliautum į dienas, 
Kai stebuklai neturėjo ribų.
Nukryžiuotas, bet gyvas, iki sosto iškeltas,
Iki sosto didingas, iki sosto teisus.
Tik jis vienas be ginklų karaliauja ryžtingai.
Tik jis vienas iš meilės, iš šviesos ir tiesos.
Griuvo sostai po kojų, kalavijai kapojo,
Krito galvos karalių, linko aštrūs kardai.
Tik jis vienas laimėjo, tiktai jis nugalėjo,
Meilės galią sugėrę, ten žydėjo rugiai.
Ten lakštingalos suokė, ten viltis viešpatavo,
Kas ištroškęs atėjo atsigert iš taurės.
Paslaptingo šaltinio, tavo rankų paliesto,
Ir širdies begalinės, kur ištrykšta versmė.
Ten rieškučiomis sėmė tavo meilę ir gėrį,
Kančių taurę dalino vieni su kitais.
Ten visi patikėjo, kad mirtis juos apleis.