Nesuprantu, kodėl kasmet artėjant verslo susintetintai ir supakuotai į blizgantį popierių tarptautinei meilės dienai įninku, tarsi nuotraukų albumą vartyti senus prisiminimus. Lyg ten visada kažko ieškočiau, nors išties gerai žinau nuotrauką, kurios man reikia, bet kažkodėl bijau iš karto atversti seniai pažymėtą puslapį. Apgaudinėju save, kad pratęsčiau malonų laukimą ir sukurčiau taip trokštamą atradimo emociją bei galėčiau nustebęs sušukti: „Štai tas, ilgai ieškotas prisiminimas!”. Deja, niekada taip apsigauti nepavyksta, tačiau vis tiek kasmet laikausi šio ritualo. Lyg negalėčiau be jo, kaip be puodelio kavos ir cigaretės kas rytą. Net nežinau kada tai tapo įpročiu nuo, kurio tapau taip priklausomas. Ir man vis tiek, kad ir ką besakytų sveikos gyvensenos specialistai. Mano priklausomybės yra mano gyvenimo ostija, kuri išlaisvina ir leidžia kas rytą pakilti iš lovos, kad neščiau tai ko niekam jau niekada nebegalėsiu atiduoti... Šiuo laišku nesitikiu pasidalinti našta, nes kas aš be jos, tik tuščias nenaudojamas indas. Rašau, kad dar labiau pripildyčiau jį lyg šaukdamas kalnuose ir besidžiaugdamas aido kvietimu būti ir pokalbiu su kalnais... Rašau, nes tokio svarbaus prisiminimo nuotrauka jau ėmė blukti, o aš nenoriu, negaliu atsisakyti nė lašo iš savo indo, todėl niekada ir neverkiu.

Kaip vakar prisimenu nepaprastą Barseloną – miestas, kurį vertą aplankyti dar ir dar kartą, bet, kai patikėjau, kad nieko nėra ir negali būti nuostabesnio – Barselona visam laikui liko tik fonas. Tą akimirką, kaip ir daugelis turistų užvertęs galvą sukau ratą aplink Sagrada Família (Šv. Šeimynos bažnyčią). Žioplinėdamas galėjau rimtai prisivirti košės, bet kartais net košė ypač mamos gaminta vaikystėje, kai jau nebėra nė vaikystės, nė mamos, būna tokia skani ir išsiilgta, jog ją kabini šaukštais ir valgai čepsėdamas. Taip ir tą sykį svajinga meilė miestui tapo pasiteisinimu, kuris pakišo koją, kad pargriūčiau atsitrenkdamas į tave. Iš ties užkliuvau už plytelės, o gal už svajonės, jau nesvarbu, nes bandydamas išsilaikyti ant kojų tau iš rankų išmušiau brangų fotoaparatą. Paprastą, seną, juostinį, tačiau brangų. Brangų prisiminimais, kurie tą kartą vieninteliai ir išliko sveiki. Pamenu pasimetimą ir išgąstį, kai supratęs ką padariau puoliau rinkti pažirusias detales, o tu stovėjai tokia rami ir šiek tiek palinkusi it Pizos bokštas neapsispręsdama ar griūti paskui taip brangų daiktą. Kai pakėliau akis, laikydamas rankose fotoaparato likučius ir pirmą kartą pažvelgiau į tave, vos galėjai sutramdyti juoką. Nežinau, gal iš baimės, atėjusios netikėtai pažadinti mane, o gal dėl viduje kunkuliuojančių emocijų žavintis Barselona aš sustingau grožėdamasis akimirka, kuri pati sustojo, kad spėčiau ją užfiksuoti. Atsimenu, jog staiga sutirštėjus orui tuomet pasijutau lyg plastikinis žmogeliukas šalia bažnyčios suvenyriniame burbule su vandeniu ir putoplasto snaigėmis. Jei vidurvasarį dar būtų ėmę snigti, išties patikėčiau, kad esame tik plastikiniai, kad viskas ką gyvenime veikiau vedė į akimirką, padėjusią man tai suprasti. Tai ši akimirka, dėl, kurios rašau laišką, kurios negaliu  ir nenoriu pamiršti, nuo kurios likau priklausomas kaip niekada šaukia mane sugrįžti, tik aš bijau dabar labiau nei tąsyk, kai susitikome. Bijau, kad atvažiuosiu į Barseloną ir atėjus prie bažnyčios ims snigti, o ten nebus tavęs.

Keisto atsitiktinumo, o gal likimo dėka mes susipažinome. Nusivedžiau tave kavos, kad bent kiek atpirkčiau fotoaparato netektį. Bendravome laužyta anglų kalba, mat nė vienas dorai jos nemokėjome, tačiau daug žodžių mums ir nereikėjo. Nepasakojome savo autobiografijų, kas ką dirba, ką veikia, kaip dažnai pasitaiko pirmo pasimatymo metu. Net tavo vardo nežinau. Tiesiog lūpomis kalbėjome kažką nereikšmingo, o bendravome akimis. Viskas tuo metu buvo taip aišku ir suprantama. Pasaulis tapo paprastas, skaidrus ir nebekėlė klausimų bent jau iki ryto, kai pabudau viešbučio lovoje ir tavęs šalia jau neradau. Tas rytas tapo nesibaigiančiomis pagiriomis. Sprogimas galvoje. Tūkstančiai klausimu iš kurių svarbiausias iki šiol – kodėl?

Rašydamas tau šį laišką norėjau jį susukti ir įkišęs į butelį išmesti jūroje, bet draugai patikino, kad taip jis niekada nepasieks tavęs, todėl siunčiu jį butelyje Barselonos dienraščiams su viltimi, jog kuris išspausdins. Kitą vasarą tuo pačiu metu aš atvažiuosiu į Barseloną. Prašau, nepalik manęs vieno suvenyriniame Sagrada Família burbule.