Prieš daug metų. Tai buvo taip seniai. Gal net aname gyvenime. Ji skrido pro aukštą kalną ir staiga pakilo didelis vėjas. Vėjo sūkurys ją nubloškė žemyn, prie sraunios upės. Ji įkrito į vandenį ir negalėjo pakilti. Šlapi sparneliai buvo tokie sunkūs.
Pakrante šuoliavo džigitas ir sustojo pagirdyti žirgo. Bet žirgas negėrė. Jis tik prunkštė ir lingavo galva. Trepsendamas kojomis tarsi norėjo kažką pranešti savo šeimininkui.
Džigitas nesuprasdamas, kodėl žirgas negeria, priėjo arčiau ir pamatė ją. Šlapią kalnų Plaštakę. Jis paėmė ją į savo delną ir bandė sušildyt. Jis turėjo skubėti. Todėl priglaudė ją savo kišenėje, prie pat širdies ir leidosi toliau į kelionę.
O Plaštakė pamažu sušilo. Ramiai tupėdama džigito kišenėje klausėsi jo širdies plakimo. Ji tarsi skaičiavo kiekvieną jos virpesį...
Tai buvo jis. Rudaakis Princas.