Tai ne gulbės giesmė,
Ne įniršusios lūšies šnypštimas.
Gal silpnumo duobė,
Gal stiprybės vulkanas. Kas žino?
Išeinu pro duris,
Kur gyvenimo puota kvatoja.
Gal bedugnė praris,
Gal netyčia pateksiu į rojų...
Ir sunku, ir skaudu –
nieks neklausia to noriu- nenoriu.
Galiu verkt ar draskytis perpus,
Bet rytoj jau gali nebebūti rytojaus.
Negirdėsiu anūkų balsų
Ir vaikai vestuves be manęs švęs.
Net ir tu, mano meile, net tu,
Savo meilę kitoms po kojomis klosi.
Reikalauti, maldaut?
Kiek jau nueita turi pakakti...
Nors norėčiau per lietų basa,
Tarsi vaikas pavasarį dūkti.
Dar – anūkei supinti kasas,
Dukrai sagą į paltą įsiūti.
Rytą, delnu švelniai, 
sūnaus kaktą praeinat paliesti.
Vyrui draugė pabūt.
Mylimajam – ir vergė, ir deivė.
Dar priverkit duris – ne visiems pasakiau,
Kaip juos myliu.
Dar išgirskit mane.
Prisiminkit,
jei ne linksmą, tai nuščiuvusią, tylią...