Artėjant naujo mėnesio pradžiai Gražvydui nerimastingai ima dilgčioti smilkinius. Ne, tai ne galvos skausmas, atvirkščiai, malonus būsimo susitikimo pojūtis, kai pasąmonėje nekontroliuojama proto dalis rengiasi kitai dozei. Teigiamų emocijų kupinas laukimas artėjant numatytam laikui kaskart labiau būna atskiedžiamas nekantrumo kuriama frustracija ir laukti darosi vis sunkiau. Ši prieštaringa būsena sukuria viso to vertę, dėl ko jis pasirengęs tai kartoti ir kartoti iš naujo. Jausmų mišrainė, taip įtraukusi vyriškį, susiformavo ne iš karto. Tik po keleto tokių susitikimų, kol tapo įpročiu, be kurio neprasideda nė vienas Gražvydo mėnuo.

Trisdešimt septynerių metų vyriškis gyveno paskendęs nesibaigiančių pasimatymų virtinėje ir tik jis suvokė jų prasmę. Vieno kambario bute, kuriame glaudėsi, baldų beveik nebuvo. Lova, darbo stalas ir minkšta kėdė su ratukais. Dar nedidelė komoda kampe, ant kurios vakarais blankią šviesą skleidė čia pastatytas tuščias akvariumas. Akvariumo lemputė iš dalies apšvietė lovos kojūgalyje visą sieną puošiančią didžiulę skirtingų merginų nuotraukų mozaiką. Kas mėnesį šį beprotybės meno kūrinį papildydavo vis nauja nuotrauka ir taip jau beveik treji metai.

Mėgautis laukimu liko nedaug. Iš pat ankstyvo ryto atsigėręs puodelį juodos kavos be cukraus jis sėdo preciziškai valyti turimą profesionalų skaitmeninį fotoaparatą ir tris objektyvus. Nuotraukų kokybė turėjo didžiulę svarbą, todėl tam skyrė daug dėmesio. Fotoaparato valymas tapo ritualu prieš laukiamą kitą emociją ir suteikdavo ne ką mažiau malonumo. Skubėjimas neturėjo prasmės. Nuo tos minutės, kai lemtingą dieną atmerkdavo akis, Gražvydas mėgavosi kiekviena akimirka. Jis gyveno dėl vienos dienos per mėnesį, kuri jį tarsi įkraudavo, suteikdavo jėgų ir prasmės gyventi laukiant kito mėnesio pradžios. Lyg vartotų trisdešimt parų veikiantį narkotiką, be kurio nebegalėjo apsieiti. Narkotiką, kuris jį sekino ir jam kenkė ne ką mažiau nei nepalyginamai trumpesnį poveikį turintys sintetiniai preparatai. Tai bylojo perbalęs ir sulysęs vaikino veidas, įdubusios akys ir jau ryškiai pernelyg dideliais tapę rūbai.

Jo pomėgis nebuvo įprastas, nebuvo įprasti ir pasimatymai. Jie labiau priminė medžioklę ar žvejybą, kai neužtenka įgūdžių ir kantrybės, nes egzistuoja nemenkas sėkmės faktorius, tačiau Gražvydui sekėsi. Iš „medžioklės“ jis dar nė karto negrįžo tuščiomis. Dideliame mieste pasirinkimo netrūko, reikėjo tik ilgiau pasisukioti žmonių susibūrimo vietose ir anksčiau ar vėliau vyrą su keistu pomėgiu aplankydavo sėkmė. Štai ir dabar, baigęs valyti fotoaparatą jis patraukė į didžiausią miesto prekybos centrą, kur rudenį net ir žvarbiu oru nesunkiai galėjai sutikti kelis šimtus žmonių. Čia, sukdamas ratus, keistuolis vis ieškojo tos vienintelės mėnesio merginos. Merginos, kuri patrauktų jo dėmesį, sužavėtu, priverstų geisti vos vienu savo žvilgsniu.

Jis siekė įsimylėti ir tai užfiksuoti, kad galėtų pratempti dar mėnesį, iki kol suras kitą meilės subjektą. Tik tuo ir gyveno pastaruosius trejetą metų meilės narkomanas, nė pats nesuprasdamas, kaip juo tapo, o viskas tarytum prasidėjo nekaltai. Nusivylusį eiliniais santykiais, kurie subyrėjo gerai nė nespėję įsisukti, Gražvydą užbūrė atsainiai jo kolegos fotografo išsakyta mintis. Jis teigė, kad kiekvienas vyras turi ribotą moters grožio suvokimą, todėl jeigu bet kuriam iš jų duotum fotoaparatą į rankas ir lieptum išėjus mieste nufotografuoti šimtą, jo supratimu, gražiausių merginų, jų nuotraukose aptiktum net kelis bendrus bruožus. Tuomet Gražvydui stuktelėjo mintis, kad taip galima atrasti jam asmeniškai vizualiai tobulą merginą, o pagal gautą nuotrauką bandyti ieškoti realių jos atitikmenų. Šimtą merginų jis nufotografavo per vieną vakarą. Susirado pažįstamą programuotoją ir paprašė sukurti nesudėtingą programėlę. Programa iš pateiktų nuotraukų turėjo nustatyti ir atrinkti bendrus užfiksuotų merginų, veido bruožus bei juos sujungti į vieną nuotrauką taip nupiešdama tobulosios veido prototipą.

Gautas rezultatas Gražvydo nenudžiugino. Draugas ne sykį turėjo koreguoti ir tobulinti programą, kad nuotraukų jungimas vyktų kuo sklandžiau, o gaunamas bendras paveikslas atrodytų kaip įmanoma tikroviškesnis, bet įtikti Gražvydui nepavyko. Draugai susipyko. Likęs be specialisto pagalbos fotografas galiausiai teigiamai įvertino sukurtą programėlę, tačiau nusprendė nuodugniau atsirinkinėti merginas. Ištrynęs turimas nuotraukas jis vėl pradėjo viską iš naujo. Ilgai vaikščiojo miesto gatvėmis, kol pastebėjo, jo manymu, tinkamą merginą. Slapčia ją keletą kartų nufotografavo. Šis žaidimas, jos sekimas, slaptumas, atstumo laikymasis jį vis labiau žavėjo ir įtraukė. Galvoje sukosi minčių raizgynė, daugybė klausimų: kas ji, kokia ji, kuo vardu? Supratęs, kad stebima mergina seklį pastebėjo, vaikinas neatlaikė. Ryžtingai priėjo prie jos norėdamas susipažinti ir taip atsakyti bent į dalį klausimų.

– Labas, aš Gražvydas, – lakoniškai prisistatė jis ištiesdamas dešinę.

– Ko nori? – gana grubiai, prarūkytu, pakimusiu balsu atšovė ši ir visą vakarą kurpta iliuzija akimirksniu subyrėjo į šipulius sukurdama neigiamą emociją, kuri deginančiu šiurpu perbėgo jo nugarą taip, kad šis net nusipurtė ir netaręs nė žodžio spruko šalin.

Nuo to karto Gražvydas vengė bendrauti su savo vienkartinės meilės subjektais. Nežinia turėjo privalumą, nes tuomet jis galėjo viltis, kad jo sutikta, užfiksuota mergina yra būtent tokia, kokios jis trokšta – tobula.

Tai, kas iš pradžių atrodė kaip žaidimas, vėliau tapo jo laisvalaikiu, kuris išaugo į nekontroliuojamą maniją. Iliuzijų apie sutiktas merginas išprovokuotos emocijos piką pasiekė prieš gerą pusmetį ir pradėjo slūgti. Jis priprato prie šio narkotiko, o  norėdamas patirti tai, ką ir anksčiau, turėjo didinti dozę, tačiau nežinojo, kaip tai padaryti. Gražvydas vis suko ratus prekybos centre ieškodamas tos, kuri galėjo sužadinti iliuzijas ir suteikti taip trokštamas emocijas, bet vis veltui. Baimė, kad šį kartą teks grįžti tuščiomis, kas valandą darėsi sunkiau suvaldoma ir galiausiai nutrūko nuo grandinės atėjus suvokimui, kad jo rankos pernelyg dreba, jog galėtų padaryti bent vieną kokybišką nuotrauką. Fotoaparatas ištrūko iš sugniaužtų pirštų tėkšdamasis į betonines grindis, o dūžtančio objektyvo čaižus garsas suplėšė bet kokią dar likusią viltį negailestingai pranešdamas: „dozės šiandien nebus“. Simbolinis taškas, kaip svariausias argumentas sąmonės diskusijoje su savimi, palaužė pamišėlį atimdamas paskutines fizinio kūno jėgas. Gražvydas nualpo pargriūdamas it šlapias skudurų maišas čia pat šalia sudaužyto fotoaparato.

Akimirkai atgavęs sąmonę nuo švelnaus plekšnojimo delnu per žandą ir įkyraus raginimo atsipeikėti vyriškis virš savęs išvydo palinkusią baltu chalatu vilkinčią merginą. Apsiblaususios akys sunkiai fokusavo gelbėtojos veidą, tačiau nelaimėliui ji pasirodė nepaprastai graži. Tobula lyg deivė. Tarytum nebūtų tikra, o ta, kurios jis taip ieškojo bandydamas surinkti iš nuotraukų. Vienintelis keistas dalykas, kuris tą akimirką neramino Gražvydą, jog mergina šviesiaplaukė, o jis juk visuomet fotografuodavo brunetes. Tai suvokęs  vyras nevalingai nusišypsojo ir vėl prarado sąmonę. Šį kartą visam laikui...