KGB gaujelė, kurie mano galvos funkcionavimą seka, man rašant taip dažnai ,,k“ raidę užmaršina, kad neapsikentęs nutariau tai pažymėti keliais sakiniais. (Įjungė dirbtinį mieguistumą, bet vis tiek rašysiu!). Be visokių poveikių, kurių jie padaro man bangomis, yra ir tas, kad ,,iškupiūruoja“ berašant tai vieną, tai kitą raidę – bangoms veikiant rašydamas nejučiomis jas praleidžiu. Skaitydamas tekstą pakartotinai, iš trečio ar ketvirto karto pastebiu, kad raidės trūksta ir ją įrašau. Dažniausiai iš visų raidžių ,,išima“ ,,k“ raidę. Paaiškinsiu kodėl.
Apytikriai 1984 metais nusipirkau aš rašomąją mašinėlę, iš rašytojo Petro Šatkaus. Jis prašė aštuoniasdešimties rublių, bet ilgai ir atkakliai man derantis nusileido iki dvidešimt penkių, ir už tiek ją man ir pardavė, net pyktelėdamas, kad už tiek mažai. Ir aš gailėjausi, ne krokodilo ašaromis, kad šitiek mažai jis varguolis iš manęs, taip pat varguolio, begauna. Taigi įsigijau gerą ir labai trokštamą prekę, nes sovietų laikais nusipirkti rašomąją mašinėlę buvo labai nelengva. (Valdžia bijojo, kad prieš valdžią teisybės nekontroliuojamai per daug rašytojai neprirašytų, ar ne?). Nei ,,baryšių“ aš tam gerbiamajam P. neiškėliau. O daug kalbėjo, kad skurstąs, kad buvo taip nusigyvenęs, jog tik kefyru ir juoda duona ilgą laiką maitinosi, daugiau niekuo, bet vis tiek rašė. Ir kaip tik dėl rašymo taip ir skurdo, nes norėjo rašyti labiau, negu valgyti (tai jam buvo svarbiau), ir ne darbo ieškoti norėjo, kurį turėjo galimybę laisvai susirasti. Taip pat ir savo mažame miestelyje N. netoli sostinės, kuriame sakėsi gyvenąs. Jis dvasios žmogus, ne medžiaginis pragmatikas, supratau tai. Bet daug labiau, negu dėl skurdo ir savo mitybos, jis pergyveno dėl... praeinančio laiko. Sakėsi, kad tai labiausiai už viską jį slegia. Tiesiog ramybės neturi, nuolatinai neturi, net trumpai nakčiai atsigulęs nuo graužaties jausmo neatsipalaiduoja. Jo asmeninis laikas jam prateka kaip srauni upė, bet tokia, kurios tekėjimas baigsis. Ši upė srovena, o rašymas, kūryba kaip reikiant nevyksta. Va dėl to, kad laikas nusineša galimybę sukurti literatūrą, kad literatūros nepalieka knygų pavidalu, tai jį be galo engia. Jo laikas daug kelio jau nulėkė, o raštų nėra, kurie visuomenei būtų matomi, arba iškiliai matytųsi bent nuosavame bagaže. Per visą mūsų susitikimą, net derantis, jis nesiliovė man tai kartoti, dėl to sielvartauti. Jo ir veide matėsi tas kankinantis susirūpinimas – kad graužia jo sielą laiko beprasmis nutekėjimas, liūdina galimybių praradimas, kad laikas neša gyvenimą į praeitį ir nebūtį, o kūrinių parašyta nelieka, kiek jų parašyti jis galėtų. Jei būtų kažkokia – neaiški, neapibrėžiama – tam sąlyga. Rodos, tarsi tik tuo atveju pakankamai, ir kiek išgali, jis parašytų, jei laikas sustotų, ar bent palauktų metelius kitus romano parašymo trukmei ir naudai. O dabar laikas štai eina eina ir eina kaip gyvas, kaip amžinas žydas, o jis, rašytojas, tarsi vien tik žiūri į jį einantį ir nei rašyti dėl kažko negali. Lyg pats laikas visą dėmesį, o kartu tarsi ir patį save, laiką, pasiglemžia, lyg to laiko tekėjimas atitraukia nuo rašymo, atima kūrybos procesą. Tas baisus niekad nesustojantis gyvenimo trumpėjimas ir kasdieninis jo praradimas, nenumaldoma ir nuostolinga beverčio egzistavimo slinktis graužia kaip rūgštys, graužia slinktis, kurią jis vadina laiku. Laikas eina nesulaikomai naikindamas brangų talentingos kūrybos potencialą, už kurį dividendų, suprantama, negrįžta jokių, nė grašio.
Mane ir patį nuo šių jo kalbų tarsi nelaimė apėmė rūpestis dėl savojo gyvenimo nevaisingumo (nors dar visai jaunas buvau) ir mintyse dariau įžadą rašyti kur kas aktyviau, mašinėlę dabar štai jau turėsiu – buvusią materialinę svajonę, be kurios joks normalus serijinis rašytojas neapsieina, nors ir plazdėjo, netgi spaudoje, aiškinimas, kad rašytoju tapti užtenka vien popieriaus ir tušinuko (ne šratinuko!). O aš pradedantis mašinėlę štai jau turiu!
 
Deja, tas mano džiaugimasis mašinėle... apkarto, labai žiauriai prieš mane atsisuko: rašydamas ja eilėraščius užsitraukiau KGB organų bausmę, kuri nepasibaigusi ikišiol: seka mano mintis, judėjimą, kitaip persekioja ir baudžia (šiomis naktimis, o kartais ir dieną, bangomis įjungia, pavyzdžiui, kojos skaudėjimą).
Mašinėlė buvo portatyvinė, gražutė, morkvinės spalvos ir labai patogi rašyti, užvožiama balkšvu plastmasiniu pusdėkliu. Bet buvo jau gerokai padėvėta ir berašant pradėjo atitrūkinėti svirtelės, traukės, kurios eina nuo klavišo iki pačios raidės. Mašinėles, kaip ir kitą smulkiąją naminę techniką, taisė Komjaunimo gatvėje netoli sinagogos, tai ten ir nunešiau. Taisykloje žiūriu kaip meistras mašinėlę taiso, nes pasitaikė, kad ją pataisys iškart, nereiks palikti. Nežinia dėl kokios priežasties, gal todėl, kad kai pataiso iškart, tai netenka išrašyti kvito, ir pinigai už pataisymą nueina meistro asmeninėn kišenėn. O gal todėl, kad jau tada mane sekė KGB, ir meistras norėjo kuo greičiau su tokiu klientu atsisveikinti. Beremontuojant buvo žmonių taisykloje ir tąkart (eilės būdavo visur) ir jiems gerokai prisiėjo palaukti kol mašinėlę pataisys, dėl ko man buvo tik jaudulys, kad priverčiu kitus laukti – keičiant traukę tenka nemažai pavargti krapštantis su replėmis. Labiausiai todėl, kad priėjimas prie traukių labai sunkus ir ankštas. Tenka manipuliuoti ilgažnyplėmis kaip sudėtingoje ,,kibernetinėje“ operacijoje, ką remontininkas mano akivaizdoje gana sėkmingai darė. Nustebau, kad traukę pakeisti jis paėmė ne kokią nors naują, kaip autoservise paima mašinos atsarginę dalį, bet atsikirpo atkarpėlę paprasčiausios vielos... iš seno lygintuvo spiralės. Kokios spiralės? Taigi ne iš tos, kuri būdavo lygintuvo viduje, o iš tos, kuri dengė lygintuvo elektros laidą toje vietoje, kur jis išeina iš lygintuvo, tai yra užpakalinėje jo ,,prieigoje“. Mat laidas toje vietoje daug lankstosi ir nulūžta, todėl ties ,,išėjimu“ jis būdavo įkištas plieninėn nikeliuoton spiralėn, kad ji laido lankstymąsi amortizuotų ir jis nenulūžtų. Tai štai iš tokios spiralės meistras ir paėmė, padarė mašinėlei traukę. Jos galiukus užrietė ir pagaliau įspraudė vieton nutrūkusios, nemenką valandėlę užtrukdamas. Tatai viską pamatęs, pats tapau meistras ir nutrūkusias svirteles pasikeisdavau jau namie pats, savo replytėmis. Tokį laužą kaip lygintuvo spiralė turėjau, jos vienos užtenka gal net dešimčiai ar vienuolikai traukių.
Šitaip ir vadavausi keletą metų, kol atėjo laikas, kai mašinėlė tapo nereikalinga: pradėjau dirbti laikraštyje, ten buvo prieinamos geresnės mašinėlės, tuoj ir išvis lioviausi rašyti, kadangi labai pradėjo intensyvėti KGB veikimas, į mane taikomas, ir buvo aišku, kad šis persekiojimas yra už rašymą, už eilėraščius, tarp kurių pasitaikė ir antikėgėbistinių, ir antisovietinių. Pasitaikė – nuo šio pasakojimo nesitolinant ir jį skubinant pasakau – kad kai galutinius darbus su mašinėle baigiau, nutrūko jos ,,k“ raidė, svirtelė nuo šios raidės. Po to dar daug kartų rengiausi ją pataisyti, mašinėlės eilėraščiams dar kartais prireikdavo, bet pataisyti taip ir neprisirengiau, jau niekad. Tai štai dėl šios priežasties KGB gaujelė ,,k“ raidės taip nemėgsta (ar kažkaip kitaip jiems ji svarbi naudojantis manimi, mane psichologiškai naikinant).
Bet apie praeitį dar. Atėjo sunkieji 1994 metai. KGB žmonės pradėjo laukti manęs visame kelyje, o ir kitokį jų veikimą jutau labai slegiantį. Norėdamas iš šio nepakeliamo manęs naikinimo išsivaduoti ir niekaip negalėdamas to padaryti, nutariau net ir spausdinimo mašinėlę išmesti, kuria rašydamas užsitraukiau šitokią sunkią bausmę, neregėtą baudimą. Keletą mėnesių mintyse svarsčiau kaip mašinėlės atsikratyti, kad KGB ,,žmonija“ to nesuostų, nepamatytų. Savo namo šiukšlių vamzdin nei konteinerin mesti negaliu, nes ten ją tuoj pat kas nors ras ir ko gero atneš man atgal, ar kaip nors kitaip, man nenaudingai, ją panaudos, panaudos kaip daiktinį mano antikėgėbistinės kūrybos ir ,,rašybos“ įrodymą. Po ilgų mąstymų nutariau ją nunešti į konteinerį gretimame kvartale, konteineriai tada stovėdavo ir gatvėje prie kai kurių namų. Vieną rytą atsikėliau daug anksčiau ir kol dar tamsu, užsimaukšlinęs kepurę, kad niekas nei pažintų nei pamatytų, sparčiausiu žingsniu nunešiau į vaizduotėje numatytą šiukšlių konteinerį, kurį prieš kelias dienas užtėmijau vedžiodamas šunį. Bet, ak tu Dieve!, ir šįkart pasislėpti nepavyksta: vos prie konteinerio priėjau, čia pat lyg iš dangaus ,,nukrito“ kiemsargis, kuris šypsodamasis pradėjo grūsti šiukšles gilyn, tarsi tam, kad ir mano mašinėlei konteineryje būtų vietos. Negana to, štai matau pradėjo artėti ir šiukšlių mašina, konteinerius išvežanti, tokia pat morkvinė kaip mano spausdinimo mašinėlė. Labai nusigandau, nes supratau, kad esu sugautas, labiausiai kiemsargio šypsena tai rodė, bet trauktis jau buvo per vėlu ir aš tarsi per ugnį šokau: vilties, o tarsi ir nuovokos netekęs, sviedžiau tą mašinėlę konteinerin, drebančia ranka apgraibom dar spėjau jos dėklą ir net klaviatūros dangtelį nutraukti, kad mašinėlė atrodytų kaip nenaudingas daiktas ir iš konteinerio tas kiemsargis, nei kas nors kitas jos neišimtų. Staigiai nuo konteinerio nusisukęs, vėl tokiu pat skubiu žingsniu, tik jau aplinkiniu keliu, pasileidau namo. Už posūkio nusitraukiau nuo galvos užsmauktą kepurę ir susigrūdau ją kišenėn, kad atrodyčiau ne tas žmogus, kuris mašinėlę nešė, jei ką sutiksiu, ar per langus jei kas žiūri, o gal net ir stebi. Juk sekimas manęs tai totalinis! Turėjau baimės ir susijaudinimo, oi turėjau, kol išmečiau tą mašinėlę Tiek KGB mane jau buvo prigąsdinę ir prikankinę.
Tuo šios mašinėlės istorija nepasibaigė. Kartą, po kelerių metų, pareinu aš iš darbo namo, žiūriu, prie pat durų padėta... spausdinimo mašinėlė, lygiai tokia pati kaip ir buvusi mano! Iškart supratau, kad padėta ji būtent man. Bet nesupratau su kokia intencija, ko man linki ir ką man rengia siūlydami vėl rašyti. Juk už rašymą nubaudė ir baudžia, ir štai dar ir daugiau siūlo parašyti. Na jau ne! Net nusigandau ją pamatęs ir praėjau kaip jos nepamatydamas, nė pirštu nepajudinęs įžengiau per slenkstį į savo butą, o kai vėl į lauką ėjau, tos mašinėlės prie durų jau nebuvo. Gal tai buvo netgi ta pati mano mašinėlė, kurią išmečiau, sunku pasakyti.
 
P.S. Tai nėra popierinis tigras ar blefas ta KGB gaujelė, kurie mano mintis, galvos funkcionavimą seka, bangomis visokiais skausmais kankina. Visi poveikiai, kurių nuotoliniu būdu jie man padaro, yra įdomūs, sudėtingi, netgi mokslui svarbūs kaip kokia aukštoji technologija, niekieno dar netyrinėjama, ir kada nors, poveikiai bangomis, susilauks konkretaus paviešinimo, jų tikrumo patvirtinimo, o jeigu susilauks ir įvertinimo, tai gaujelė, bangomis manipuliuojanti, atsidurs už grotų. Tačiau šios, paskutiniosios, vilties beveik neturiu.
O apie raides kalbėjęs tepridursiu, kad įjungia ir tokį poveikį, jog rašydamas priveliu klaidų kaip žolės neišravėtame darželyje, nes raidžių rašte prigamina, mano paties pirštais, daug ir nereikalingų.
Turiu ir dar ką pasakyti.
 
P.P.S. Kadangi tai gali būti ir novelė, tai siūlau ją išspausdinti dabar.
 
Vilniuje, 2015 m.
 
To žydo, kuris sovietmečiu spausdinimo mašinėles taisė, ir buvo garsus Vilniuje šio amato specialistas, seniau ir pavardę žinojau: rodos, Šlafrokas.