Tegul dar kelias tęsias, nesibaigia,
Tik neišsuk – akligatviai sustos.
Prieš vėją eik... Pirmyn! Juk tu paklaikęs –
Kai nepajėgsi – griebsiesi lazdos.
 
Iš paskutinių... Kietas kelio gruntas
Pūsles ant padų tau lig kraujo trins...
Septynios dienos... Bet eini aštuntą
Ir jos – vilties – tau niekas neatims.
 
Susidėvėjo batai jau seniausiai –
O, Viešpatie, juk buvo per maži.
Sustoję juoksis. Tačiau jie – kaliausės...
Tu galo nepasieksi. Nes kažin
 
Ar tam veržies, kad horizontą liestum –
Jo nepaliesi niekad, niekados...
Išnyks miškai, kalnai bei miestai
Ir kelias nepabos, nesikartos.
 
Jei terboje, kurią prie kūno spaudi,
Neliks vandens nei duonos žiauberės –
Nenusimink... Tai – tik pasaulio raudos –
Tie pakely vilties nebeturės.
..............................................................................
 
Tad eik, kol kelias tęsias, nesibaigia,
Tik neišsuk – akligatviai akli...
Ir jei kada pavys tave jau laikas –
Neišsigąsk – net jį įveikt gali!
 
2017 gegužės 22 d.