Lyg pro ūkanas ima šviesėt
Ir iliuzijos rožinės sklaidosi –
Supratau – atsakyti reikės
Už kiekvieną menkiausią klaidą.

Ir skaudės, visą laiką skaudės,
Ir jau niekur nuo šito nedingsi,
Ir kažin, ar kas nors bepadės
Pasijusti doru ir teisingu,

Kai aplink tiek piktos netiesos,
Šitiek purvo klampaus ir juodo,
Kai jau niekas bėdoj nepaguos,
Ir kai širdis sukaustė gruodas.

Kai daugiau nebemokam, deja,
Paniekinę savąją lemtį,
Pasitarti su medžiais šile,
Kaip toliau mums visiems gyventi.

Kad vaikams po visų netekčių
Nereikėtų net viltį palaidot,
Kad neslėgtų sunkiai pečių
Ir nuodėmės mūsų, ir klaidos.