Dar truputį priglusiu ant čiulbančio volungės sparno,
Dar sekundei paskęsiu žvaigždynuose – šitaip šviesu.
Kiek many tavęs daug – šitą jausmą lyg brangų
Perlų vėrinį pirštų galiukais liečiu.
 
Nesapnuoti sapnai ant pūkinių likimo pagalvių,
Plyšiuose valandų pripustyta šį kartą baltai.
Už klaidas, būna, šviesmečiais mokame brangiai
Vis tikėdami, kad vienu mostu atleis...
 
Apkabinki mane per pečius, tik išpančioki kojas,
Kad galėtumėm skristi drauge su laukiniais žirgais.
Net lietus kartais gyvasčiai savo gyvybę aukoja,
O juk žydinti žemę tikriausiai negali įžeist....
 
2017 m. gegužės 24 d.