Ant nendrės mieganti boružė
busti pradėjo nuo vėjo
ir garso tylaus, baisiai tolimo,
kuris jos pasiekt neturėjo.

Pramerkė akis nedažytas
ir išgąstis jas palydėjo.
Pamatė laukus išstatytus
virš laužo sukrauto virėjo...

Už krūmo užlindusi tupi
kaliausė liūdna, abejinga.
Nejaugi norėtų pražūti,
kai žemėj degtukais pasninga.

Galbūt pagalvos ir nutars ji
išnešti boružę ant nendrės.
Jei būsi arti tu patarki,
padėki jai drąsiai be baimės.

Ir džiaugsis kaliausė atradus
sau draugę be galo dėkingą.
Pamirš, kad liūdėjo praradus
batus...
nors šiandieną  nesninga.