Juk būna taip nuo ilgesio ilgu –
Jis tartum po lietaus iškvipęs vėjas,
Rasos lašai ant topolių žilų
Ir bučinys –
Tarp lūpų išsiliejęs...
 
Bet su aušra pėdutėmis mažom
Minkštai nubėga debesų pūkeliais
Ir vėl žinau – tikrai įsidienos,
Pins spinduliai
Vainiką žalią...
 
Ir laimės šliūkštels – saujas tris –
Skambėdami konvalijų varpeliai.
Grąžos nereikia – lai paliks
Gegužiui –
Žydinčiam prie kelio...
 
Lakštingalomis suoks naktis
Ir žvilgsniai susitiks apsvaigę.
Dangaus žiedadulkės pabirs,
O rytas šyptels 
Strazdanotu veidu...
 
2017 m. balandžio 26 d.