Aš matau tiktai mirusį dangų,
Nes dangus nebemato manęs.
Ir tamsoj, kada vėjas aplanko,
Jis suplyšta...
 
Gal skiautėm numes
Mėnesienos sagom nusagstytą,
Tą kažką iš aukščiau, iš toli,
Kas neduoda užmigt iki ryto,
Sietuva ką praryja gili
Atminties...
 
Bet į dugną nenyra –
Atsispindi...
 
Ir aš ją semiu –
Galbūt šaltą, bet savą ir tyrą
Ligi skausmo, lig sielos gelmių.
Ir laikau rieškučias, kol užmiega
Dar viena nemiegota naktis.
.................................................................
 
Vėl numiręs dangus pasilieka –
Per šviesus, kad galėtų matyt...
 
2017 gegužės 22 d.