Tu pasimelsk už mus, prabėgęs laike, –
Ne prie altoriaus –
Žydinčios obels...
Saulėtekių stikle nebesulaikęs
Galbūt pavasaris langan pabels
Tuo savo skambesiu,
Kurį tegirdi
Visi pamiršę rudenio skriaudas.
Juk medis negalvoja apie mirtį.
Nors dega, dega žvakeles baltas,
Bet jos vidurdienį ryškiausios būna –
Suvirpa vėjyje –
Širdy...
Žili
Pūkeliai pienių –
Save išdavę kūnai
Pakyla, supasi ir nuskrenda toli...
Tik atminties voratinkliuos užstringa,
Priglunda prie šaltų rasos lašų –
Vėl noris grįžt...
Nereikia...
Tu – laimingas,
Kad gyveni, kad taip aplink šviesu!
Ir supranti, jog niekad nesibaigia
Pavasariai...
O rudenys dar gels...
..........................................................................
Jei melsiesi už mus, prabėgęs laike, –
Ne prie altoriaus –
Žydinčios obels.
2017 gegužės 21 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-05-23 09:35:42
Čiurlena nuostabiai!
Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis
Sukurta: 2017-05-22 16:23:22
Pavasariška nuotaika - puikiai :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-05-22 16:07:08
Tepasakysiu: - Ach... :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-05-22 11:36:36
Puikios eilės...priglausiu
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-22 00:22:13
Na taip, toks karščio bangos pametėtas gamtos žiedų, spalvų, kvapų proveržis negali likt neįprasmintas - nuotraukomis, eilėmis, širdies malda...
Vaizdinga... Ypač save išdavę kūnai suvirpino … :)