Nekriskit, žiedlapiai, taip greit nekriskit,
Netrumpinkit pavasario gražaus.
Daugiau ant obelėlės nesugrįšit
Pažvelgt į vaiskią gilumą dangaus.  
 
Žemėn nukritę greit, o greit nuvysit,
Nebesutiksiu jūsų aš daugiau.
Vėliau tik sapnuose žiemos pražysit,
Kai vėl ilgėsiuos ryto šio šviesaus.
 
Bitutės gal dar ne visus aplankė,
Palaukit vakaro, lakštingalos giesmės,
Tada prigluskit švelniai man ant rankų,
Priglauskit paklausyti plakančios širdies.
 
..............................................
Nekriskit, žiedlapiai, taip greit nekriskit,
Kantri žemelė palūkės,
Kol jos maža šalta dalim pavirsit
Vienodai mums skirtos lemties.