Atsimenu kuo prasidėjo vienas iš kankinimo etapų, kuris truko labai ilgai. Etapas prasidėjo, žinoma, sunkiu kankinimu. Įjungė kankinančią būseną. Aš pradėjau kankintojus prašinėti, kad kankinimą išjungtų. Prašiau, kad kankinančia būsena nekankintų, nes labai sunku ją kentėti, verčiau kalėjime sėdėti, negu tokį kankinimą kęsti. Kankinimų jie turi netgi ir tokių, kad šalia kankinimo jaučiau nedidelį ir malonumą. Prašiau, kad verčiau kokiu nors kitokiu kankinimu kankintų, o ne kankinančia būsena. ,,Jei žinotumėt, kaip sunku kankinimą kentėti, tai jį išjungtumėte“ – ir šitaip sakydavau. Mano prašymai, matyt, kažkiek buvo išklausyti, nes į juos kankintojai man atsakė vadeivos, kuris kankinimus paskyrė, ironiškais žodžiais: ,,Jis nori svaiginimo“. Manau, kad atsakė niekšiškai, nes svaiginimą kentėti nepalyginamai lengviau, negu kentėti sunkiąją kankinančią būseną. Nemanau, kad tas, kuris kankinimus paskyrė ir minėtus žodžius sakė, nemanau, kad jis nežinojo, jog svaiginimą kentėti daug lengviau. Pasirinkti kankinimo jie man niekad neleisdavo. Nė karto tokios malonės nepastebėjau, nors ir labai dažnai mintyse apie tai svajojau, ir balsu paprašydavau. Nes jie turi (man ir taikė) ir tokių kankinimų, kuriuos kentėti įmanoma. Kaip sakiau, jie šalia kančios turi ir savotiško malonumo jausmelį. Tai taip svarbu, kad kartojuosi. Deja, viršų imdavo jų niekšiškumas – retai ir tik trumpam beduodavo tokios kančios, kurią kentėti įmanoma, būna trupučiuką malonu. O jeigu vien tik svaiginimu būtų mane baudę, tai netektų man rašinėti, jog jie, už manęs kankinimus, užsitarnavo po 15 metų kalėjimo, ir pan.
                                                                                                  2014 m.