Pražydo alyvos
svaigulio seserys,
pilnos gyvybės nerimasties,
kužda burtažodžius
lemia mums ateitį –
argi tais burtais kas patikės...
kiek žiedlapėlių?
net visas penketas – 
sako, tai ženklas gražios lemties...
ką gi, pavasaris,
tikėkim pasakom –
tegul jos alma upėm vilties.
Žydi alyvos...
Paveja kvapas
tarsi laiškelis iš praeities,
o žiedlapėliai
klausos nedrąsiai 
vėjuose blaškomos mano minties, –
ar dar įkvėpsiu
gurkšnį gyvenimo 
be kaltės jausmo ir graužaties?
                ----------
Svajos klajūnės –
žirgeliais lekiančios
klausos plakimo mano širdies,
plaks ji su nerimu, meile gyvenimui,
kol sielos soduos alyvos žydės...