Nesu niekuo išskirtinė. Skubiai senstanti moteris su savo gyvenimo filosofija, kvailokai sunkia patirtimi. Glumina iki ašarų, kai sako, kad esu ypatinga. Tiek kartų jau minėjau, kad mano rašliavoje daug daugiau kitų išgyvenimų. Na per mano mąstymą perleistų. Tas tiesa.
Man lengva šiapus ekrano, kai kiti anapus. Nesunkiai dėlioju mintis, nors kartais tyliu, laukdama sau palankesnių vėjų. O kas jų nenori? Kas nelaukia jų ir nesitiki? Svarstau ilgokai, kai gaunu pasiūlymą susitikt akis į akį. Kam, kodėl? Ar tikrai reikia, apie ką bus kalba, ką norės iš manęs išpešt? Daugiau, nei jau esu pasakiusi, tikrai nepasakysiu. Nesu įdomybių, greičiau keistenybių kampelis. Egzistuoju tikrai, nesu jokia apsimetėlė. Be to, niekaip nieko negaliu numatyti į ateitį. Nežinau, kas ir kaip bus. Kaip ir oras, mano galimybės ir elgsena, norai ir sveikata yra nenuspėjami. Nemėgstu pažadų maratono. Apskritai jokio maratono nemėgstu ir nepripažįstu, bet palieku teisę kitiems juos mėgt. Šiandien vėl lietingas rytas. Manęs neblaško. Kažkuris iš kaimynų jau išskubėjo darban (privalu sakyt į darbą? :) Juk sakiau, esu savaip keista viskuo, išsireiškimuose taip pat). Kerpėjimas namie nėra gerai. Bet be namų irgi blogai, net blogiau nei būt juose visą dieną. Laiką suris buitinės smulkmenos, žvilgsnis į spoksadėžę, LRT Klasika. Gal pavartysiu įdomumo dėlei seną, daug kartų skaitytą knygą. O iš tiesų būsiu ir tiek. Tuo keistenybių kampeliu, į kurį taip labai norėtų sukišti nosis nerimstantys kaimynai. Gyvenu čia tik metus. Šviežia esu jų rojuje. Smalsu be galo. Iš kur, kas ir kaip. Nors jau yra gaivesnių, bet anie išdunda į darbą, grįžta vėlai. Tai nesvarbūs matomai. O aš namie. Tai kaip nesmalsauti. Bet juk ir jie namie ištisas dienas. Lyg ir jauni dar. Na bet ne mano reikalas, kodėl jie namie ir ką veikia. Man netrukdo, kol nekiša nosies į mano „svetainę“. Jokios manyje paslapties nėra. Dykas buvimas iš dyko buvimo ir tiek.