Vėl nesibaigiantys lietaus rožančiai...
Tačiau netikro.
Tikro jau nebus –
Jis krito pro gelsvėjančius lapus
Klevų...
Ir liko lapai tie bedančiai.
 
Vis dar menu...
Tada sutrikęs spalis
Dar nežinojo, kas toksai esąs –
Surinkęs nuo žolės maldas visas
Margas dienas į pilkumą išvarė.
 
O po to lijo –
Veidrodžiuos patiško –
Norėjo dangų vėl susigrąžint,
Bet netikėjo net savim...
Kažin
Ar leistųs saulė, kai niūrus toks miškas,
Ar kiltų virš nugrandyto dirvono?
 
Vargonai vėjo –
Tik viena nata
Šaižia lyg šauksmas: tu ne ta, ne ta!
....................................................................................
 
Ir vėrėsi bažnyčios durys –
Tartum kluono...
 
2017 gegužės 17 d.