„Kuo gi man tave pakeist“, – dainuoja dainininkas Marijonas M. Šitą manęs keitimą jaučiu, pastebiu nuo 1993 metų.
Tada parduotuvėse būdavo įsikūrę pinigų keitėjai, ir joks Jėzus su bizūnu jų neišvaikydavo, nes tiktai auksas valdo mus. Sėdėdami būdelėje parduotuvės kampe jie keisdavo pinigus: litus į dolerius, ir atvirkščiai.
Kai aš į parduotuvę ateidavau, visąlaik rasdavau čia lūkuriuojantį žmogų, dažniausiai jauną. Mane pamatęs, iš laukimo stingulio jis nubusdavo išsivaduodavo, jo nuotaika pastebimai pasikeisdavo, mane nužvelgdavo, ir geraširdiškai kryptelėjęs galvą į šoną, išsitraukdavo iš kišenės piniginę. Ją, man matomai, praskleisdavo, išsiimdavo popierinį pinigą ir ceremoningai pateikdavo keityklai jį pakeisti.
Tai, labai jaudindamasis ir viltingai apsidžiaugdamas, suprasdavau, kad mane KGB rengiasi pakeisti – baigti manęs sekimą ir visokeriopą baudimą (kuris kai kuriems atrodo gal ir kaip garbinimas). Kažkuo kitu mane keis, manydavau. Manęs kankinimą pabaigs, ir griebs kažką kitą. Šitaip man matydavosi tas pinigo pakeitimas.
Jie lyg nematę Ticiano paveikslo, kuriame sakoma: ,,Kas ciesoriaus, atiduok ciesoriui“. Šitaip mane jie turi atiduoti man pačiam. Paprasčiau sakant – turi mane amnestuoti.
Viešpatie, kaip ilgai tikėjausi! Laukiau laukiau, bet nepakeitė manęs nei iki šių, 2014 metų.
Bet vis tiek viltį laikau. Ir dainoje girdžiu žinią: ,,Ir kuo gi man tave pakeist“.
 
P.S. Kažada ,,Lietuvos aide“, kai jame dirbau, įvedžiau skiltį Žinios trumpai.
Netrumpai KGB mintis mano seka. Ir tai ne kalambūras.
 
Pateikiau ir kaip esė.