Lyg šernui guolį paliekant nihilį,
mums pasakojo apie neaiškius
dvasios judėjimus: geriau nė nepaliesti
esą durų, kur krebžda nejaukios
kamarų pelės. Daug mažesnės už mus,
jos žino kažką, ko nemokėtum
išsinešti nei palikti pelėsiuos.
 
Kiti sako – galì svečios būties akimirką
pajusti džiunglėse – o būtum neįžvelgęs jos, egzotiškosios,
nepalaižęs  įkypo žvilgsnio, sykį inkarnacijoj, – taip, kaip praleidi,
kaip plėnis terandi ir skorpionų nūdą
nihilio valdose  – tiki – verčiau bus išgirsti kliedą  ir spjauti,
nei pamatyti „Natūrą“ plikšę, –
taip, būna ir taip, –  „Banglakoke“. O turistai.
Turistai, prabudę blakių tarp, dar geba prisiminti vaikystę.
 
...  kartą – bet kaip neseniai! –
atsiskyrėlio vaiko irštvoj
ardžiau laikrodį pasislėpęs.
Iškart matei, kaip keblu bus sudėti,
o tie keli nuobodūs ratukai... solidus nihilis –
ir nė kertelės,
kur galėtų slėptis paslaptis. – Tadais...
O dabar – kas tas,
kurs šįsyk nubaus nusivylimu?
Tadais... O tadais po aršios liūties vidunaktį –
pabudau į saulėtą lietų, vėlai... –   nešniokščia. –
Švyti.
 
Bet bergždžias gal vidurnakčio voro vargas.
Paguodos voratinklį nubrauks
vieniša nelaimė. – Niekados.
O mylimas gyvenime! Viską
žino mylintis,
nors vien save težadėjo vaivorykštė
ir ratilai mėlynam kely.