Gal kada pasibels į tavąsias duris
Senas žilas, sulinkęs keleivis,
Ar pažinsi tu jį? Jis ant slenksčio sustos
Ir nedrįs toliau eiti. Tik išgirsi žodžius,
Kažką tyliai murmės, – viską pakeitė
Bėgantis laikas.
Atminimų skrynia seną dangtį pravers,
Tu pažvelgsi į ją, atsidusi slapčia,
Jau neverta.
Ir numosi ranka, tai jaunystė tava,
Jau neverks, o šypsos lyg apkvaitus.
Vakarėja diena, saulė tiesia auksines gijas
Į kadaise žydėjusį sodą.
Jau seniai žiedus kandus šalna,
Tik kamienus dar puošia spalvoti
Šermukšnių karoliai.
Jau neverkia širdis, ji stipri lyg usnis,
Lyg užgrūdintas plienas.
Jau jausmų nebėra.
Jie išblukę lyg nuotraukos sienoj..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-05-17 10:46:00
O kaip be jausmų?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-17 02:14:37
jaučiu, dar ir nespalvotos tos nuotraukos... :(
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-16 23:24:20
Gyvenimiška… Gražiai sudėliojot mintis.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-05-16 19:11:17
Reik tikėti - gal ir pasibels, deja, gali būti ne tai, ko laukiama...
Patiko...