Dega, spragsi laužai,
Aitrūs dūmai prasiskverbia į mano naktis,
Kito laiko užmigti nebūna,
Kai tokia sklidina pilnatis
Paslapčių ir minčių apie būtį,
Apžavėta aš savo sapnų
Lyg viliokė kviečiu pasibūti
Be troškimų tuščių...
Šitaip būna tik alsų rugpjūtį –
Išdalinusi savo viltis
Aš tavy išsisėju... truputį,
Nebijok – nesiglemš praeitis
Mūsų vientiso, savo pasaulio
Išmyluoto svajingų naktų,
To galulaukėj rymančio klevo,
Stiklo upių, lengvų pažadų.
Ne, nereikia manęs apkabinti,
Aš bežadėmis lūpom liečiu
Tai, kas buvo beprotiškai sava,
Užliūliuota keistų paslapčių.
Iš naktų nukeliaujam į laiką,
Kai užgimsta besvorė diena,
Aš tokia, viltimis mažo vaiko,
Su tavim – aš tikrai ne viena...