Nežinau, gal tai buvo tik sapnas,
Gal slaptieji Sudargo kerai,
Tikros deivės man ištarė „labas!”,
Per pečius apkabino gražiai.
 
Švietė aukso karūnos, o akys
Spinduliavo žvaigždutėm dangaus.
Gal tai beržas, gal Nemunas sakė:
Šia akimirka džiaukis, žmogau! 
Kas, kad pradalgės eilėmis bėgo,
Jų seniai nebeliko lankoj.
Žodžių eilės, kur metai sugėrė,
Atsišaukia gegužio dainoj.
 
Ant piliakalnio suposi ievos,
Pienių auksas varvėjo medum,
Ne, ne juokas — poezija liejos
Deivių lūpomis mano širdin. 
....................................
 
Nežinau, gal tai buvo tik sapnas,
Nebeklauskit, tikrai nežinau,
Tiktai gera, kai ištaria „labas!”
Ant piliakalnio seno, stataus.