Atrodo aš gimiau
be galo, be krašto seniai –
neišmatuojamai.
 
Nes gyvenimas ėjo nestodamas
tūkstančius kilometrų lyg karavanas,
ir... sustodamas prie akmens bei vandens
atsikvėpti, prakaitui nusibraukti
ir pašnekėti
su vandens atėjusiaja.
 
Bet ji pasisėmė vandens
ir nuėjo nieko netarusi.
 
Tai kas iš to,
kad ėjau šitiek kelio,
kuriame nieko nebuvo,
tik smėlis dykumoje.
 
Nei merginų nesutikau,
besidairydamas į horizontą ir debesynus –
kai horizontas
būdavo padūmavęs
ir primindavo laisvę prie jūros –
o aš atsigėręs ištroškau.
 
Gal ir meluoju.
Bet gyvenu iš tikrųjų seniai,
ne mažiau kaip ,,nuo pradkum svieto“,
nes gyvenimas perėjo visą golgotą
nuo Tibiriados ežero,
iki uolų,
ir ligi užritinimo
akmens priešais kalną,
kai jis slydo žemyn
į bedugnę.
Taigi gana
šitaip vargti.
 
Nežinau nė datos,
kada šitoji buvo pradžia,
bet vis tiek jau užtenka
kelionių.
 
O jeigu skaičiuosiu,
tai gimiau saulei tekant metais jau pamirštais,
Kvirinui valdant Siriją,
ir daugiau nebeisiu
per smėlį.
 
Tik pagalvok,
iš tikrųjų gimiau,
praeityje.
 
Šitaip gimiau,
jei nemirsiu –
nes žinojau
kiek turėjo vyrų
vandens atėjusioji
ir pasisėmusioji,
o tai paslaptis
merginai,
ir pavojus tai žinančiam.
 
 
                            Vilniuje, 2013 m.