Taip paprasta. Nieko neveikti. Tik būti.
Drungname ryte jausti savo alsavimą. Klevai, apsinešę pumpurais, skelbia pavasarį. Rymantis prie lango žmogus atveria savo vienatvę? Nebūtinai. Rymoti galima ir laukiant grįžtančių. Arba ieškant peno mintims. Jas juk reikia kažkuo įkrauti, prisotinti. Artėja gegužė. Sodų žydėjimas. Neišvengiamai. Kaip ir tavo senėjimas. Kas kartą, kai sužysta sodai, suvoki nenumaldomą laiko tėkmę. Į mažėjimą. Baisu? Nelabai ir supranti. Tik jau nekyla noras ankstyvą pavasarį nusimest batus ir basai, basai į laukus, per pievas. Nesvarbu, kad dar šalta, kad žolė sumurusi po žiemos. Jaunystės paikiojimas. To noro jau nebėra. Susitraukė, liko tik baltas debesėlis ant galvos. Kruopščiai dengi jį, spalvini, dažai, tapai. Ką nori apgauti? Save, kitus, laiką, mirtį? Ogi nieko, tik spalvų troškulys tavyje. Juk net žydinčiuose soduose ne vien balta gama. Žalia, rausva, gelsva ir šen, ir ten. Skaistalai ant pavytusių skruostų. Juokinga? O kam tai trukdo? Kam trukdo tavo ryškiaspalvė suknia su kuklia dekoltė? Tai tik vasaros atspindys. Tavo vasaros. Buvusios ir atsilikusios nuo tavęs, tau nuskubėjus rinkt metus. Rinkai juos, spaudei iš jų kažką reikalingo ir nelabai, momentais glamžei, mėtei juos kaip laiškus nuo nemylimo žmogaus, kuriam buvai reikalinga, bet kurio nereikėjo tau. Džiaugeisi pasičiupusi nereikšmingą debesį gražiai rantytais kraštais. Iš jo lietumi kliokė pažadai. Susirink juos dabar, nutekėjusius miesto grindiniu. Šypsaisi? O kas belieka, kas belieka, dar vienam pavasariui grūmojant šalnomis, paglostant šiluma tavo jau senus kaulus. Lauki vasaros, kad apkabintum rudenį savo silpnomis rankomis. Tik tiek to ir malonumo gyventi. Laukiant susigėstančių klevų, kad per vasarą mylėjo tave savo žalia lapija, net nepaklausę tavo leidimo.
Ech mergelės, moterėlės. Gera nieko neveikti. Tik būti. Debesų pažadų liūliuojamai, žalių klevų glamonėjamai. Tebūnie taip. Tebūnie.