Užčiuopia pirštai smilkiny gyslelę –
Kaip tuksi akmeniu tava širdis...
Pamirški kelią,
Neklūpėk ant kelių –
Ar tu girdi? Girdi? Girdi?!
 
Neatsakai...
Ausis užgulę žodžiai
Tarytum rūdys varpo viduje.
Ir plaučiai praeitį sugėrę godžiai,
O tu – joje, joje, joje...
 
Kam reikia to?
Gyvųjų nepriversi –
Tai mirusiems mes statom paminklus.
Išėję patylės galbūt per garsiai,
Tik šaukiantiems sugrįžti bus tylu.
 
Šiugždens laiškai vos trejetą savaičių
Ir sakiniai galop užsprings taškais...
 
Bet tu galvosi –
Niekas nesikeičia –
Naivus lyg vaikas mintyse blaškais,
Pritrūkęs oro parkrenti ant kelių
Į kelio dulkėm virtusias viltis...
.................................................................
 
Aš juk žinau, tikrai žinau kaip gelia...
Ir dar žinau –
Tu nieko negirdi.
 
2017 gegužės 10 d.