1977–1979 metais dirbau bibliografu Knygų rūmų (tuometinis adresas buvo: Vilnius, Rašytojų g. 4) ikitarybinės retrospektyvinės bibliografijos skyriuje. Teko dirbti ir viename kabinete su poetu disidentu, pogrindininku Gintautu Iešmantu. Tame pačiame kabinete dirbo dar ir E.Binkytė (poeto Kazio Binkio dukra), vėliau V.Urbelionienė. Kadangi Gintautas Iešmantas buvo disidentas, nukentėjusysis nuo KGB, gavęs darbą tik Knygų rūmuose (čia ir algos buvo labai mažos), kai KGB už jo eilėraščius (ar eilėraštį) atleido jį iš darbo „Komjaunimo tiesos“ laikraščio redakcijoje, tai man jis tapo garbingiausiu žmogum iš visų mano pažįstamų. Daugiau šitaip akivaizdžiai nuo KGB nukentėjusių beveik nebuvo girdėti, tuo laiku tai buvo retas įvykis.
Knygų rūmuose jis dirbo rodydamas stebėtiną kantrumą – peržiūrinėjo, knygoje išspausdintą, retrospektyvinės senovinių knygų bibliografijos išankstinį kontrolinį sąrašą (pirminį būsimojo bibliografijos tomo variantą), rengiamai kapitalinei šios bibliografijos knygai „Lietuvos bibliografija - „Knygos lietuvių kalba“. T. 2. 1864 – 1904.“ Taigi, jei neaišku, prieš spausdinant galutinį bibliografijos tomą, buvo išspausdintas (primityvesniu būdu) pirminis, kontrolinis šios Lietuvos bibliografijos tomas (netgi du tomai), prie kurių Gintautas Iešmantas daugiausia ir dirbo. Bet tai ne kažin kiek svarbu, apie save tiksliausiai papasakotų jis pats. (Deja, kaip pats 2012 metais man sakė, nesiruošia parašyti nė kalėjimo atsiminimų.).
Taisiais metais susidraugavom, eidavom kartu pietauti (kalbėdami, pavyzdžiui, ir apie tai, kad gyventojų aptarnavimo sfera turėtų būti privati, tada ji nebūtų tokia netikusi). Kad susilaukus tokio žinomumo kaip Justino Marcinkevičiaus, tada ypač svarus būtų viešas prabilimas disidento balsu, – kartą kalbėjo man mudviem begrįžtant iš pietų. Buvojau pas jį namuose Antakalnyje (jis parodė man knygas, kuriose buvo išspausdinta rusų poetų poezijos, kurią jis buvo išvertęs į mūsų kalbą), ir mano namuose bendrabutyje jis buvojo. Tuokart kai pas jį buvau, parodė kaip slepia savo pogrindinius rankraščius – papraščiausiai numetęs ant savo lovos tik po lovatiese. Nustebau tokiu paprastu tokių nepaprastų popierių slėpimu. Ir net ne lovos galvugalyje kur nors po pagalve, bet galugalyje, ir netgi ant to lovos kampo, kuris išeina į kambario vidurį. Lova stovėjo prie sienos įėjus į jo kambarį dešinėje pusėje. Jis be jokios baimės staiga lovatiesę atvertė ir pamačiau gulinčius jo pogrindinius rankraščius. Tai buvo ranka prirašytas plonas sąsiuvinis, bet jo neskaičiau. Jis vėl uždengė lovatiesę, ir paroda baigėsi kaip nebuvusi. Padovanojo man Žemaitės raštų šešiatomį, kaip sau ne kažin kiek reikalingą. Daug knygų savo bute neturėjo, bet kurias turėjo nebuvo „Drąsiųjų keliai“, o solidi meninė literatūra, klasika. Knygų spinta, jo kukliai mebliuotame kambaryje, buvo prie sienos priešais duris. Kai pas mane į Vilnių buvo atvažiavusi mano sesutė ir man reikėjo eiti į darbą – ji žaidė su jo vaiku jo namuose kol aš buvau darbe, nes nelabai turėjau kur ją dėti. Retrospektyvinės bibliografijos skyrius, kuriame mudu dirbome, komandiravo mus abu kelioms dienoms į Kauno karo muziejų – rodos, žiūrėjome kokių ten yra senovinių knygų mūsų skyriaus rengiamai Lietuvos retrospektyvinei bibliografijai. Prisimenu, kad muziejuje dirbo poaukštė panelė Raimonda, kuri Gintautui labai patiko. Atrodo, kad jos personažas pateko net į jo kūrybą. Nors Gintautas gyveno labai kukliai ir taupiai, bet tada Kaune nusivedė jis mane į prabangiausią Laikinosios sostinės restoraną „Gildija“, kur iki įsimintino linksmumo pavaišino brangiaisiais gėrimais – ikšiol jam už tai neatsilyginau (kai grįžo iš lagerio ir tremties ir lankėsi pas mane, tegalėjau jam pasiūlyti tik tokio „konjako“, kad jis, vos nepyktelėjęs, atsisakė tokio gėrimo gerti dėl blogos sveikatos). Toji „Gildija“ netoli nuo Kauno rotušės, buvo gal pats moderniškiausias restoranas visoje Lietuvoje, dar tik neseniai pradėjęs veikti. Padavėjai ten buvo su baltomis pirštinėmis, ceremoningi ir mandagūs, kokių tarybų šalyje dar nebuvau matęs, ir stebėtina, kad į tą restoraną patekome be jokios eilės prie durų. Vėliau pavaišino jis mane konjaku ir vienoje Vilniaus kavinėje Basanavičiaus gatvėje, kur buvo malonu draugiškai pasikalbėti, tik kažkodėl neprisimenu konkretybių. Jis buvo mažai kalbus, o čia už staliuko su taurelėmis mes atsipalaidavom. Kartą, mano pasiūlymu, žvaliai nusiteikę abu nekviesti nuvažiavom į svečius pas literatūrologę Dalią Gargasaitę, gyvenusią Žirmūnuose, bet veltui – pasikalbėjom tik per praviras duris. O aš laikiau, kad tokiam žmogui kaip G.Iešmantas savo duris reikia atverti plačiai ir visada. Bet, matyt, daug kam atrodė, kad kur eina Iešmantas, iš paskos eina ir KGB, kas nebuvo netikėtina. Gintauto vaišinimus dažnai prisimindavau, vis norėdamas jam tuo pačiu atsidėkoti, negana kad esu atsidėkojęs tuo, jog išgelbėjau ir išsaugojau jo rankraščius, kai KGB jį 1980 metais areštavo. Jeigu tie jo rankraščiai būtų patekę į KGB rankas, nuteisimas būtų buvęs dar žiauresnis, nors ir taip nuteisė žiauriai – vienuolikai metų į „šalies gilumą“.
Neužmirštu ir to, kaip susėdę į istoriko Rimanto Jaso žiguliuką visi trys ekskursavom net ir po Baltarusiją, ten apžiūrinėdami su Lietuva susijusius istorinius paminklus, apgriuvusias bažnyčias, džiuginančias ir stebinančias tuo, kad jos vis dėlto išlikusios, ir kad išvis į rytus toli nuo Lietuvos jų yra tokių vakarietiškų savo stiliumi. Iš Gintauto sužinojau, kad jo artimas giminaitis, tokia pat pavarde kaip ir jo, praeityje buvo žinomas vertėjas į lietuvių kalbą.
Dar nė Knygų rūmuose nedirbdamas, jau buvau ragavęs pogrindinės spaudos – ji mane gaivino labiausiai už viską. Dirbdamas Knygų rūmuose pogrindinės spaudos gaudavau iš istoriko Rimanto Jaso, o Jasas jos gaudavo iš disidento pogrindininko Vytauto Skuodžio. Pats skaitydavau ir kitiems duodavau. Rimantas Jasas (o jam Vytautas Skuodis) leisdavo man kai kuriuos pogrindinės spaudos leidinius sau pasilikti. Su džiaugsmu pasilikdavau. Juos matyti ir skaityti – nieko nėra maloniau. Tik pasidalinti šia „gerąja naujiena“ dosniai negali. Žinok, kuris neišduos. Buvau pakankamai atsargus. Bet Gintautui jų pasiskaityti duodavau, žinoma, kaip sau pačiam. Taigi duodavau ir Gintautui Iešmantui pogrindinių leidinių. Mūsų (su Gintautu Iešmantu) santykiai pasidarė tokie, kad jis, Gintautas, man duodavo savo pogrindinių rašinių, taip pat ir poezijos, pogrindinei spaudai, aš juos perduodavau Rimantui Jasui ir kai jo rašiniai, per R.Jasą, grįždavo jau išspausdinti pogrindiniuose leidiniuose, tuos pogrindinius leidinius su G.Iešmanto rašiniais juose, atiduodavau Gintautui Iešmantui. (Taigi, duodavau G.Iešmantui pogrindinės spaudos, jis man duodavo pogrindinei spaudai savo straipsnių, aš tuos jo straipsnius perduodavau R.Jasui, R.Jasas perduodavo V.Skuodžiui ir kai G.Iešmanto straipsnius išspausdindavo pogrindinėje spaudoje, jos leidinius, gavęs iš R.Jaso, atiduodavau G.Iešmantui.). Taip dariau maždaug nuo 1978 metų iki tol, kol Gintautą Iešmantą KGB areštavo. Tai (ką gaudavo iš manęs Gintautas Iešmantas) buvo pogrindinis periodinis leidinys „Perspektyvos“ – beveik mokyklinio sąsiuvinio dydžio, mokyklinio sąsiuvinio storumo, rašomąja mašinėle spausdinti nepaprastai mieli sąsiuviniai (rodos buvo ir aplenktų). Teprisimenu, kad savo straipsniuose, išspausdintuose pogrindiniuose leidiniuose, kuriuos jam perduodavau, Gintautas Iešmantas kritikavo komunizmą, rašė apie eurokomunizmą, pasirašinėjo „Basko“, „Mariaus Gintalo“ slapyvardžiais. Ar dar ir kitokių (ne tik „Perspektyvų“) pogrindinių leidinių su G.Iešmanto straipsniais juose G.Iešmantui perduodavau, neprisimenu (paskaityti jam duodavau ir kitokios pogrindinės literatūros, ne vien „Perspektyvas“). Pogrindinę literatūrą mes su Rimantu Jasu saugumo sumetimais vadindavome „vaistais“, garsiai ir daug apie ją nekalbėdavome. Kas įdomiausia, būdavo galima sužinoti ją skaitant. Buvo rašoma ir apie tai, kokie žmonės už antitarybinę lietuvišką veiklą lageriuose kali, pavyzdžiui, Lapienis, Balys Gajauskas, kaip kunigai kovoja už tikėjimo praktiką. Ir „Amerikos balsas“ lietuvių kalba apie lagerininkus kalbėdavo, dažnai minėdavo vis tas pačias jų pavardes. Prisimenu kažkuriame pogrindiniame leidinyje skaičiau, kad KGB užklupo grupelę disidentų, tarp kurių buvo ir istorikas Juozas Tumelis. Aš linksmai pasakiau tai Juozui Tumeliui, bet juokauti jis buvo nelinkęs, ir apie tai nepakalbėjom. Jis irgi dirbo tame pačiame bibliografijos skyriuje kaip ir G.Iešmantas bei aš. Pogrindinės spaudos pasiskaityti duodavau daug kam. Pavyzdžiui, ir žymiausiam portretistui dailininkui Vytautui Ciplijauskui, nuveždamas jam į jo nuosavą studiją Antakalnyje, istorikui Vytautui Raudeliūnui, žymiam bibliografui Albertui Ruzgui, būsimajam aktoriui Rimvydui Muzikevičiui, Mokslų akademijos Bibliotekos darbuotojams Justinui Garbėnui, Sibiro kankinei bibliotekininkei Barzdžiuvienei, savo panelėms, kurių viena tapo mano žmona, o tie duodavo dar kitiems.
Gintautą Iešmantą areštavo. Ilgai kalėjo KGB pastate. Didelis tai man buvo smūgis. Eidamas pro KGB pastatą, kartą pravirkau kad jis kali – dar nebuvo tekę man dėl kito verkti nei iki to, nei po to. Tiesa, tada buvau paragavęs šiek tiek alkoholio, kas atpalaiduoja jaudinimąsi. Paslapčia žvelgdamas į grotuotus pusrūsio langelius, spėliodavau, už kurio jis yra kalinamas, kaip ten baisu, sunku, beviltiška ir neteisinga. Bėgo mėnesiai, o apie jį nieko nebuvo girdėti. Tas laukimas nežinioje buvo gąsdinantis, sunkus ne vien jam. Ir per visus jo kalėjimo ir tremties metus jo labai gailėjausi. Visą laiką jis man buvo prieš akis. Bet bijodavau daug apie jį klausinėti, kad ir manęs nepričiuptų. Stebėjausi ir raminausi, kad jis manęs neišdavė. Nerimauti labai buvo ko, nes visa jo disidentinė kūryba, už kurią jį teisė ir nuteisė, į pogrindinę spaudą ėjo per mano rankas. Bet kaip sakoma, nė ruda lapė nesulojo – neišdavė atkaklusis pasiryžėlis Gintautas Iešmantas, tuo sau pailgindamas „sroką“, kaip Solženicyno raštuose vadinamas kalėjimas.
Kai, čia minimus godotinus disidentus, Vytautą Skuodį ir Gintautą Iešmantą KGB 1980 metais areštavo, pogrindinių laidinių namuose ilgai nelaikiau, nes bijojau kratos. Nutariau likti be jų, juos išdėstyti ten, kur kuo svariau atliktų savo vaidmenį – kad juos gautų tie, kurie turės ar turi kuo didesnę laisvės idėjų skleidimo galimybę. Todėl, ramiu veidu, užėjau į Konservatoriją prie KGB pastato ir palikau pogrindinės spaudos ten. Koridoriuje pirmajame aukšte prie sienos po langais stovėjo visa eilė kėdžių. Padėjau ten pasiskaityti. Tarybinį skaitytoją tokia lektūra turėjo labai nustebinti. Paskui nužingsniavau į Pedagoginį institutą, palikau ir jiems, tik jau neprisimenu kurioje vietoje ir kiek (kažkur bufeto prieigose). Gal tą pačią dieną, gal kitomis dienomis, išnešiodamas šią spaudą, užėjau į gyvenamojo namo laiptinę prie buv. Lenino aikštės (lyg Kražių gatvėje ar arti jos) ir pamačiau gražią nekasdienišką pašto dėžutę, ant kurios net ir pavardė buvo užrašyta – garsiosios dainininkės Giedrės Kaukaitės. Radęs tai ko ieškau, įdėjau į jos pašto dėžutę gal „Perspektyvas“, gal „Aušrą“ – kažką panašaus. Vėliau tuo pačiu tikslu lankiausi senajame Vilniaus universitete. Vaikščiodamas po kiemus, pamačiau atidarytą langelį iš auditorijos ar kažkokio kabineto. Įmečiau per tą langelį spaudos. Arti langelio jokių durų nesimatė, todėl per jas niekas negalėjo staigiai išlėkti ir pasižiūrėti kas čia įmetė. Atsimenu, kad visi langai buvo uždaryti, o tasai langelis, nors šaltyje, praviras, buvo ne vasaros dienos. Tuo pačiu pasiryžimu įžengiau nešti šviesos ir po Universiteto stogu. Kojoms buvo karštoka, todėl daug nevaikštinėdamas skliautuotais koridoriais, palikau spaudos arti patalpų, kuriose buvau laikęs vokiečių kalbos egzaminą. Šitaip pogrindinę spaudą išdalinau. KGB manęs nesusekė, nors seka iki šiolei (KGB gaujelė seka mano ir mintis, ir judėjimą, judėjimą matydami, žinodami pagal mano galvos funkcionavimą, ir kankina per atstumą).
Gintauto Iešmanto disidentinėje veikloje svarbi dar tokia detalė – jis buvo pasiryžęs tiesiog atvirai eiti tiesos sakymo keliu ir nesustoti, ką jis ir darė savo plunksna, priešinosi raštu. Kartą, Knygų rūmų koridoriuje, jis man tai aiškiai pasakė: jei tave tardytų KGB, visą kaltę versk ant manęs, – tokia žodžių esme jis man tada kalbėjo, 1978 metais. Ir šio principo, tikrai didvyriškai, ir kitiems pavyzdingai, laikėsi net teisme. Tuo įsitikinau paėmęs į rankas knygą „Perspektyvos“, (išleistą 2005 metais), kurioje rašoma štai kas (p. 819-820).
„Teisėjas: Kam perduodavote savo kūrinius?
Iešmantas: Apie tai neatsakysiu.
Iš ko gaudavote nelegalius leidinius?
Apie tai neatsakysiu.“
 
Taigi, manęs neišdavė nė teisme, kai grėsė sunkiu, ilgu kalėjimu ir gyvybės negarantavimu. Jei jis būtų buvęs nestiprus ir neprincipingas, ir būtų mane išdavęs, gal ir kalėjimo, tremties būtų mažiau metų gavęs. Net ir man pačiam gyvenimas būtų susiklostęs gal ne taip žiauriai – KGB nebesektų mano minčių, nekankintų bangomis per atstumą, ką daro jau labai daug metų.
Tiek pat atkaklus tardymuose, ir tame pačiame teisme, buvo ir Vytautas Skuodis, pagarsėjęs labai ilga gynimosi kalba teismo pabaigoje, apie ką po jo teismo buvo gana plačiai kalbama. Deja, tik tiek tada ir tesužinojau. Dabar G.Iešmanto ir V.Skuodžio dramą KGB požemiuose, tardymus ir jų abiejų teismus galima rasti ir Vytauto Skuodžio, 2009 metais išėjusioje, knygoje „KGB voratinklyje. 1980 metai. Dokumentinis pasakojimas“. Duok Dieve daugiau tokių pasakojimų spaudiniuose. Knygoje radau, kad Skuodis KGB tardytojui atsakydavo ir šitaip: „Į klausimą atsakyti nepageidauju“. Gražu! Tik reikės pasitikslinti, ar tikrai tardytojui jis taip atsakė, ar per savo teismą teisėjui. Bet drąsos nepristigo nei vienur, nei kitur – ar tai buvo KGB izoliatorius, ar Aukščiausiasis teismas.
Prisimintina ir štai kas. Po Gintauto Iešmanto arešto, atėjo pas mane į namus (tada gyvenau Knygų rūmų bendrabutyje, kuris buvo įrengtas šios įstaigos buvusiame kabinete, taigi pačiuose Knygų rūmuose – Vilniuje, Rašytojų g. 4–2) jo žmona Iešmantienė su vaiku, laikydama jį už rankos. Vaikas buvo gražaus apskrito veido, tuo panašus į savo mamą, ir nieko per visą apsilankymą nepasakė. Buvo apsirengę žiemiškai, tamsiais drabužiais (kitaip turbūt ir negalėjo būti apsirengę, nes buvo šaltokas metų laikas). Kai ji pasisakė kad ji Gintauto Iešmanto žmona, ir kad atėjo dėl jo, aš susijaudinau. Jis buvo neseniai suimtas, ir šis jos atėjimas su vaiku man pasirodė labai svarbus ir keliantis pavojų. Nors susijaudinau, bet nė kiek nesupykau kad jie atėjo, tik dar nesupratau kuo aš galėčiau būti jiems naudingas. Žinoma, supykti būtų buvę kiauliška ir gal neverta šios moralės nė paaiškinti kaip savaime aiškios. Mano kambaryje ilgai neužsibuvom, ji net neprisėdo, persimetę keliais sakiniais išėjom į vidinį Knygų rūmų kiemą, kad KGB negirdėtų ką šnekam – mat įtariau kad gal klausosi mano kambario kuriame gyvenau. Bet ir kieme nepasidarė ramiau ir saugiau – aplink įstaigos langai, kiemas praeinamas, darbo metas, buvo priešpietė. Viduryje kiemo stovėjo, iškleręs, bet naudojamas, pilkas Knygų rūmų autobusas „Kubanė“ – atidariau dureles ir įlipome į jį, atsisėdome. Čia ji pasakė ko atėjusi – kad iš kabineto, kuriame jos vyras Gintautas Iešmantas iki arešto dirbo, kad aš paimčiau jos vyro Gintauto pogrindinius rankraščius, kabinete jo paties paslėptus (matyt, per kratą KGB jų nerado), t. y. – kaip vėliau pamačiau – kad paimčiau kelis neperdidžiausio formato, beveik stačiakampio formos, nevienodos apimties ranka prirašytus sąsiuvinius, kuriuos ateity turėjau slėpti net žemėje. Gintauto žmona pasakė kur jie kabinete yra: ten, kur aš laikiau erškėtuogių sultis, kai tame kabinete kartu su Gintautu dirbau. O erškėtuogių sultis laikiau (kai su juo viename kabinete dirbau) sekcijoje (knygų spintoje), stovinčioje kairėje pusėje įėjus į kabinetą, prie pat durų (erškėtuogių sultys buvo labai skanios, sveikos, retai jų būdavo pirkti, todėl jų puslitrinių stiklainių prisipirkau daug ir laikiau juos minėtos sekcijos viršutinėje lentynoje po slankiojančiais permatomais stiklais). „Jam vaikas sakė, kad jį seka“, – ašarodama pasakojo Gintauto Iešmanto žmona (taigi vaikas buvo pastebėjęs, kad jo tėvą seka). Pasakiau, pats vos neašarodamas, kad, žinoma, padarysiu ko ji prašo, ir atsisveikinome. Buvo šiek tiek mažesnio ūgio negu jos vyras Gintautas. Kad jie jau buvo išsiskyrę, neminėjo.
Tačiau tai padaryti nebuvo taip paprasta – tuo metu nei tame kabinete, kuriame buvo Gintauto Iešmanto rankraščiai, nei pačiame bibliografijos skyriuje jau nebedirbau. Norint patekti į kabinetą kai jame nieko nėra, reikėjo iš sekretoriate (antrajame aukšte) kabančios įstaigos raktų lentynėlės pasiimti kabineto raktą. Kai darbo laikas buvo jau pasibaigęs, darbuotojai išėję, o buvo tik valytojos – taip ir padariau. Atėjau į neužrakintą tuščią sekretoriatą, (jo duris budėtoja užrakindavo tik kai išeidavo namo darbą pabaigusios valytojos). Raktų lentynėlė, kabanti ant sienos dešinėje pusėje vos sekretoriatan įėjus, buvo atvira, nerakinama, raktai joje sukabinti ant vinukų, prie kiekvieno rakto – aliuminis apskritas žetonas, o žetone – išmuštas kabineto numeris. Stvėriau raktą, (kuris buvo tarybinis tipinis, alavo spalvos, su dviem figūriškais sparneliais savo gale), ir greit peržingsniavęs ilgoką koridorių atsidūriau prie geidžiamų durų spynos su horizontaliu plyšeliu raktui įkišti. Šis kelias nuo sekretoriato iki to kabineto eina koridoriumi iki galo (Gedimino prospekto pusėn), pačiame koridoriaus gale kairėje pusėje – durys į dar vieną, mažą, koridoriuką, kuriame ir G.Iešmanto kabinetas. Drebėdamas atsirakinau kabinetą (jei vis dar įdomu – dviem rakto pasukimais, be kliūčių, taigi ranka ne taip jau labai jaunystėje ir drebėjo). Viršutinė knygų spintos lentyna – kurioje kažkada laikiau sultis – buvo užpildyta knygų. Užpildyta standžiai viena prie kitos tamsiomis (rodos, juodomis, ar tamsiai mėlynomis) neaukštomis knygomis, sudėtomis, kaip ir visose bibliotekose, nugarėlėmis į išorę. Tai buvo retrospektyvinės bibliografijos kontrolinio sąrašo knygos, vienos storos, kitos įprastinių knygų storumo, kietais viršeliais. Supratau, kad už jų ir yra Gintauto Iešmanto rankraščiai. Taip ir buvo – ištraukiau kelias knygas ir už jų radau prie nugarinės sienelės prigludusius paslėptus pogrindinius Gintauto disidentinių straipsnių rankraščius – kelis postorius nedidelio formato sąsiuvinius.
Juos pasiėmęs ir vos užrakinęs kabineto duris, nutirpau – išgirdau, kad atsiveria gretimo, skyriaus vedėjos kabineto durys ir link manęs skyriaus vedėja Genovaitė Juodpalytė ateina. Pasirodo, ji dar nebuvo išėjusi iš darbo, mėgo padirbėti ir po darbo, kavą gurkšnodama ir beveik visada su šunimi, visiems pažįstamu. Laimė, kad priešais kabinetą, iš kurio išnešiau Gintauto rankraščius, buvo dar vienas, tarpinis, koridoriukas, jį peržengus, išeini į ilgąjį koridorių, kuriuo vedėja į mane ir artėjo (jos kabineto durys išėjo iškart į tą ilgąjį koridorių). Išsigandau kaip niekad. Gerai kad šiame mažajame koridoriuke, kuriame aš sustingęs kelias akimirkas „laukiau“ ateinančios vedėjos, stovėjo aukštoka spinta – aš greit užmečiau rankraščius ant tos spintos. Vedėja priėjus kiek nustebo ko aš čia atėjęs, bet kai pasakiau, kad man reikėjo pasižiūrėti kabinete esančios (keturtomės) enciklopedijos – tada, rodos, rašiau diplominį darbą – ji nieko nesakė (ji vedėja man buvo tada, kai dirbau jos vadovaujamame bibliografijos skyriuje). Nors su ja mano santykiai buvo labai geri ir jokiu bolševizmu nei sovietiškumu nepasižymėjo, bet jei būtų pamačiusi Gintauto Iešmanto rankraščius, nežinia kuo man būtų tai pasibaigę. Bet manau, kad jei tada būčiau pakliuvęs, ir KGB mane būtų nubaudę, tai iki dabar mano minčių, galvos funkcionavimo jie nesektų ir, svarbiausia, bangomis manęs nekankintų. Deja ir seka ir kankina bet kur Lietuvoje man bebūnant. Tikrai!!! Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, bet tai tiesa. Tuo aš įsitikinu kasdien ir kasnakt jau labai jau metų. Ir tikrai tai KGB, daugiau niekam aš neskolingas. (Bet šią neregėto sunkumo bausmę atlikau, mano akimis, jau labai seniai, antikėgėbistinius ir antisovietinius eilėraščius – labai daug kartų netiesiogiai įsitikinau, kad labiausiai už juos bangomis KGB mane kankina ir mintis seka – jau seniai išmečiau. Jie ir liepdavo: „Mesk!“, per atstumą laidė į mane žodžius).
Kai su skyriaus vedėja išsiskyrėm, baimei nedaug atslūgstant grįžau į koridoriuką, pasiėmiau nuo spintos Gintauto rankraščius ir parsinešiau juos namo. Baimė atslūgo, bet visą laiką ji ir buvo manyje, nes neturėjau kur gerai juos paslėpti. KGB sekė ir mane. Jutau, kad – kaip ir dabar – KGB seka mane ir gatvėse. Slapsčiau daug kur, bet visur buvo nesaugu. Juokinga sakyti, bet slėpiau ne tik po lova, kuri žema ir plati, bet ir lapų krūvoje Knygų rūmų kiemo nuošaliame kampe. Kieme daug klevų, tad ir lapų netrūko. Lapuose rankraščiai sėkmingai peržiemojo, bet pavasariop, dar prieš lenininę talką, juos turėjau iš ten vėl į namus parsinešti, kol į lapus dar niekas su grėbliu nepasikėsino. Nei lietus, nei sniegas rankraščiams nepakenkė – apsaugojo drėgmės nepraleidžiantis polietilenas, kurio turėjau pakankamai sąsiuviniams apsukti. Vienu metu iš namų juos nunešiau savo draugui Broniui Janukoniui, gyvenančiam Studentų gatvėje Vilniuje (dabar gyvena Taikos gatvėje), kad jis juos paslėpęs palaikytų. Kai nešiau jam rankraščius ir tada pajutau, kad KGB mane seka. Tad ėjau pro naująją universalinę parduotuvę – joje į pirmą aukštą įeini nuo Neries pusės, o išeini jau trečiame aukšte skersai ją eskalatoriumi perėjęs (mano draugas Bronius kaip tik netoli universalinės parduotuvės ir gyveno). Tik įėjęs į parduotuvę, iškart joje sustojau prisiglaudęs šone prie sienos. Ir tikrai taip buvo, kad seka. Tuoj pat iš paskos negiliai į parduotuvę įlėkė apyjaunis, blankus vyras ir neradęs akimis manęs parduotuvėje tarp žmonių, sustojo, dirstelėjo kairėn dešinėn ar niekur manęs nėra, ir tik tada žengė manęs ieškoti į parduotuvės gilumą toliau. Bet aš jau buvau likęs jam už nugaros. Šį manevrą smagu būdavo prisiminti, lyg slėpynes su mažais vaikais.
Bronius Janukonis sutiko Gintauto Iešmanto pogrindinius rankraščius paslėpęs palaikyti. Laikė ir ant krosnies užmetęs kad į akis nekristų, bet kadangi mano draugas Bronius Gintauto rankraščius pagaliau paslėpė lyg ir nelabai tinkamoje vietoje – malkų kūgyje (namas, kuriame jis gyveno, buvo šildomas malkomis, todėl jo kieme ir stovėjo didžiulis malkų kūgis), ne kažin kiek trukus rankraščius iš jo atsiėmiau. Pradžioje, kaip minėjau, jis juos slėpė savo namuose. Prieš keletą metų jis pas mane lankydamasis man priminė (nors ir pats prisimenu), kad malkų kūgyje slėpė pogrindinius rankraščius, kuriuos aš jam buvau davęs palaikyti. Bet tada, kankinimo bangomis, KGB persekiojimo išvargintas, dar bijojau ir šią jo kalbą iškart nutraukiau – juk jie (KGB) mano mintis seka, girdi ką šneku, negi norėsis, kad dar pridėtų kai ir taip jau per daug. Visą laiką ir visur save visaip varžiau, ne tik mažai kalbėjau. Vis tikėjausi minčių nesekimo, amnestavimo, ir ypač – nekankinimo bangomis.
Galiausiai, visur juos slapstęs, radau rankraščiams patikimiausią vietą – giliai juos užkasiau savo kolektyviniame sode Rastinėnuose (Vilniaus rajone). Tiksliai, įsiminančiai (kad būtų galima kada nors juos atkasti) atmatavau nuo sklypo kraštų duobei vietą ir niekieno nepastebėtas, neįtartas rankraščius žemėje užkasiau. Viršuje pasodinau vaismedėlį, tik neilgai jis gyvavo. Apmūturiojau rankraščius didele daugybe polietileninių maišelių, todėl neatrodė kad jie žemėje sugestų, nors jokios prošvaistės jų atkasimui nesimatė. Bet atkasiau. Po nemažai metų.
Sunkūs man buvo visi Gintauto Iešmanto kalėjimo ir tremties metai. Sunkiausia buvo, kad KGB mane labai sekė. Pastebėdavau manęs sekimą ir gatvėse. Apie Gintautą nieko nežinojau. Tiesa, kartą paguodė literatūrologė Aurelija Rabačiauskaitė – pasakė, kad jis staliumi tremtyje dirba.
Tik štai dangus ėmė šviesėti – prasidėjo atgimimas, nepakartojamasis Sąjūdis. Knygų rūmų skelbimų lentoje atsirado Gintauto Iešmanto eilėraštis, kuriame jis kvietė keltis dabar – nepaprastai uždegantis, gal keturių posmelių. Jis drąsino žmones daug mėnesių, praeidamas pro skelbimų lentą su malonumu peržvelgdavau jo eilutes, pavydėdamas poetinio pasisekimo. Sąjūdžiui čia niekas nesipriešino, taip pat ir šiam eilėraščiui skelbimų lentoje, nors jis buvo ir labai kovingas nepriklausomybės siekimu. Kai Gintautui Iešmantui 2012 metais svečiuose pas Vytautą Skuodį pasakiau, kad tas eilėraštis, matyt, jo geriausias, jis atsakė, kad rastų ir geresnių. Bet kažin ar daug kur galėjome viešai pasiskaityti tokių manifestinių kūrinėlių 1987 metais. Išdrįsau parašyti jam į tremtį laišką, laišką gavo.
Ir štai vieną dieną viena knygrūmietė – Vida Blažaitienė – sako: aerouoste Gintauto Iešmanto sutiktuvės, grįžta iš tremties. Žinoma nuvažiavau. Buvo vakaras, tamsu. Nemaža aerouoste buvo žmonių, atėjusių jo pasitikti. Štai matau jį ateinantį aerouosto pastate – su paltu, žiemine kepure. Pasibučiavome (pirmą ir paskutinį kartą pasibučiavau su vyru). Žinomas fotografas Algimantas Žižiūnas mudu nufotografavo, rodos, dar ir trečias kažkoks vyriškis priėjęs nusifotografavo su mumis. (Nemažai metų praėjus, ~2003, fotografo Algimanto Žižiūno paprašiau tos nuotraukos. Sakė turįs, bet jos negavau.). Be ilgų kalbų Gintautas sėdo į atvažiavusiųjų jo pasitikti šviesų žiguliuką ir nurūko man nežinoma kryptimi. Aš parvažiavau kaip ir atvažiavęs autobusu, ir ėmiau laukti asmeniškesnio susitikimo su juo, tokio kaip „Gildijoje“, bet jis buvo apgultas šlovingesnių gerbėjų ir reikalų.
Knygų rūmų salėje (kurioje kažkada buvo mano vestuvės Gintautui dar laisvam esant, ir jis vestuvėse dalyvavo, turiu kino filmuką), buvo Gintauto Iešmanto sutiktuvės. Susirinko pilna salė žmonių. Daug buvo ir nepažįstamų, iš miesto, ne tik knygrūmiečiai. Prisimenu salėje buvojusį Darių Kuolį, tada jis buvo vienas iš sąjūdininkiško literatūros almanacho „Sietynas“ bendraautorių, ar redaktorių. Tose sutiktuvėse man Gintautas davė perskaityti ilgą savo poezijos kūrinį – garsiai ir jaudindamasis jį salei perskaičiau. Apsilankė mano namuose, tiksliau mano kambaryje, kuriame gyvenau kaip ir kažkada prieš jo tremtį ir lagerius. Sakė, kad tokiame lagerio ir tremties kelyje, kokį jis nuėjo, taip lengva prapulti, kad nė pėdsakų nepasiliktų. Buvo labai sunku kai dizenterija, rodos, etape, sirgo. „Tu buvai kalėjime ir tremtyje, bet ir man visi tie metai buvo kaip kalėjimas“, – pasakiau jam – Gintautui Iešmantui – tada, 1989 metais nė kiek neperdėdamas. (Bet dabar mano gyvenimas nepalyginamai sunkesnis. Sunkesnis tik tuo, kad kažkokie organizuoti KGB nusikaltėliai (be abejo savęs KGB vardu nevadindami) kankina mane kažkokiomis bangomis bet kur Lietuvoje man bebūnant jau labai daug metų ir mano mintis, galvos funkcionavimą (mane užpuolę) seka, tuo labai sunkiai nusikalsdami. Tai tiesa! Ir niekas jų neareštuoja.).
1989 metais grįžęs iš lagerio ir tremties Gintautas Iešmantas, netgi reikliai, paprašė savo rankraščių, kuriuos iš jo kabineto 1980 metais išgelbėjau. Negi galėjau jų jam neatiduoti. Nuvažiavau į sodą ir jau nieko nebijodamas ir neskubėdamas atsidėjau svarbiam, jaudinančiam aktui. Lyg lobių ieškotojas pasiraitojęs rankoves ėmiau kasti ten, kur buvau rankraščius prieš geroką pulkelį metų užkasęs. Gerokai paplušėjęs, pamačiau kaip kokį auksą kraštą smėliuoto polietileninio paketo. Jo iškart neištraukiau, bet, metęs kastuvą, pasišaukiau savo žmoną Janiną Daivą ir parodžiau jai gilumoje iš žemių išsikišusį paketą su Gintauto Iešmanto rankraščiais, parodžiau ką aš slėpiau mūsų sode. Ji, kaip paprastai ir kaip į viską, sureagavo santūriai, ir nuėjo prie savo įprastinių darbų. Paketą iškasiau galutinai, rankraščiai, mano džiaugsmui, nebuvo nė kiek sugedę. Net nepasakytum, kad jie žemėje metų metus gulėjo. Tikrai geras dalykas nesuyrantis polietilenas tokiam reikalui. Rankraščių nestudijavau. Teprisimenu, kad šiuose rankraštiniuose Gintauto sąsiuviniuose buvo jo braižu iki lapo kraštų prirašyta labai glausta, smulkia rašysena mėlynu tušinuku (jeigu apsirinku, tai tik dėl rašiklio, galėjo tai būti ir parkeriu rašyta). Kiekvienas lapas prirašytas iš abiejų pusių. Tekstas intelektualus, kas man buvo aišku ir iš anksčiau, kai perdavinėdavau jo straipsnius pogrindinei spaudai. Sąsiuvinių buvo keli, beveik stačiakampio formos, sumažinti (rodos, apkirpti žirklėmis) iš didesnių pirktinių sąsiuvinių į mažesnius. Viename, lyg storesniajame, sąsiuvinyje, buvo teksto pavadinimas „Rubikonas“. Nuvežiau rankraščius jam į namus Karoliniškėse. Labai apsidžiaugė mane pamatęs, net pašoko nuo lovos. Džiaugėsi mano atvykimu, bet labiausiai – atgautais rankraščiais. Tądien, ir už tai ką atvežiau, man padovanojo savo poezijos knygelę „Kauno elegija“. Norėjo joje man užrašyti ne bet ką, nes labai ilgai spintoje tarp popierių ieškojo šio užrašo, kol šį savo dvieilį rado, mintinai jo neatsimindamas. Būtent:
 
      „Brangiam Jonui,
Žemai lenkiuos ištikimybei, –
Joje palaima ir jėga.
                                                  Ačiū!
Gintas. Vilnius, 1989.10.29.“
 
 
Jau laisvos Lietuvos laikais, gavęs paštu kvietimą, buvojau – su pogrindininku Vytautu Skuodžiu – Gintauto kūrybos popietėje parapijos namuose prie Kalvarijų bažnyčios Vilniaus Jeruzalėje.
Kai Gintautas Iešmantas gavo, lyg Norvegijoje, literatūrinę Laisvės premiją, ta proga padariau jo namuose su juo interviu „Lietuvos aidui“ (dirbau jame korespondentu), interviu pavadinau „Išgėręs kartybės taurę“ („Lietuvos aidas“ išspausdino). Tuokart pas jį lankantis, savojoje lagerio ir tremties eilių knygoje „Prisikėlimo šventė“ man užrašė: Mielas Jonai, bendroms dienoms ir kovoms atminti. Teneišblėsta sielų ryšys! Gintas. Vilnius, 1991.02.18.
Kai išėjo iš spaudos mano eilėraščių knygelė „Vasarvidžio laisvė“, Gintautas Iešmantas „Lietuvos aide“ ją palankiai recenzavo.
2002 metais pasirodė didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, netrukus Seime vyko šio žodyno paminėjimas. Tada ten (buvojau ir aš, nes dirbau instituto, kuris žodyną rengė, žodynų skyriuje) susitikau ir Gintautą Iešmantą. Pasakiau jam tada, kad KGB mane tebeseka. Iki šiolei bijojau net KGB vardo minėti – štai kas yra kankinimas bangomis ir minčių sekimas.
Gintauto Iešmanto tremčiai einant į pabaigą, įsidrąsinau ir parašiau rašinį laikraščiui pavadinęs jį, jei tikslumas neapgauna, „Laisvę Gintautui Iešmantui!“. Išspausdinau savo rašomąja mašinėle, puslapio dydžio. Daviau jį perskaityti Knygų rūmų archyvininkui Povilui Baršiui. „Geriau parašyti neįmanoma“, maloniai nustebindamas pasakė jis. Jame rašiau, kad gimė ir užaugo mūsų vaikai, o jo – t. y. Gintauto Iešmanto – kaip nėra taip nėra, kali niekuo nekaltas. Tyliai dirbo niekam nekliūdamas, pėsčias paneriu eidavo po darbo namo – tai tik tuo ir nusikalto ir pan. Nunešiau jį „Gimtojo krašto“ redakcijai. Redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka jį perskaitė ir pasakė spausdinsim, bet, deja, neišspausdino. Teko šį mašinraštinį rašinį, kaip ir visą savo popieriją, archyvą – taigi, ir visus savo eilėraščius – prieš keletą metų išmesti dėl kankinimo bangomis, dėl kankinimo nuotoliniu būdu. Rodos gyvenimo netekau. KGB kankina mane kažkokiomis bangomis (tikrai!!!) bet kur man bebūnant jau labai daug metų ir mano mintis, galvos funkcionavimą seka (o visiškai negalvoti nepajėgiu), todėl visą savo popieriją išmečiau („Mesk!“ – ir toks jų žodis atsklisdavo. Jie ir žodžius man į galvą svaido bet kur man bebūnant. O kankina ir seka ypač už – dar sovietinių laikų – eilėraščius, tuo netiesiogiai įsitikinau labai daug kartų.). Jie tiksliai žino, net būsimą, mano judėjimą (kai tik įeinu į tualetą iš viršaus nuleidžia vandenį jau daug metų, daug metų daužo dunksi į lubas vis virš manęs; daug metų, tuo momentu kai savo name praeidavau pro šiukšlių išmetimo vamzdį, dažnai šiukšles iš viršutinių aukštų su trenksmu mesdavo), savo kelyje neatsitiktinai sutinku daug žmonių labai daug metų (gerokai gerokai dar nuo sovietų laikų). Smulkiausiai žino mano egzistavimą, netgi būsimą. Vadina jie mane „žmogumi“ (jau labai daug metų, gerokai dar nuo sovietų laikų), „šunimi“ (irgi jau labai daug metų). Dar vadina (tyčiojasi) „mergaite“, „briedžiu“, „karaliumi“, „Lietuva“, „kunigu“, „žalgiriu“ (nors ir žinodami kad aš bejėgis), „prezidentu“, „litu“, „vėju“, „paukščiu“, „pirmuoju“, „arkliu“, „tigru“ (mat du paskutinieji žodžiai figūravo manuosiuose sovietų laikų eilėraščiuose), „ponu“ (nes vartojau šį kreipinį sovietų metais). Nesuabejokite visu tuo, kas čia parašyta. Net ir pasikartojimai neišbrauktini, nes tai labai svarbu.
Visą laiką (gerokai iki to, kai susivokiau, kad mano mintis seka, taip pat dar net ir sovietų metais), bijodamas KGB ir tikėdamasis amnestavimo, save varžiau. Varžiau visą savo gyvenseną. Kuo toliau, tuo labiau, nes nei sekimas, nei kankinimas bangomis, nemažėjo. Varžiau save, savo egzistavimą, kiek įmanydamas, ištisais mėnesiais, metais, vos ne iki absoliutaus savęs suvaržymo (mat mano egzistavimas jiems, KGB gaujelei, atsispindi, supratau, kad netgi labai detaliai). Tikėjausi, kad, jeigu jie žmoniški, amnestuos mane nusižeminusį ir niekaip nesireiškiantį, maniau liausis sekę mano mintis, ar bent palengvins kankinimus bangomis. Deja.
Jei kam nors tai svarbu, nežiūrint visko, nepriklausomai Lietuvai esu visiškai lojalus. Kitoks nebūsiu. O KGB gaujelė turi būti susekta ir areštuota. Negi Lietuvoje nėra Valstybės saugumo departamento!? Neretai man atrodo, kad KGB mane nubaudė labiau, negu Vytautą Skuodį ir Gintautą Iešmantą kartu paėmus. Bausmę tebeatlieku ir dabar.
 
P.S. Maždaug 1993 metais, dirbdamas „Lietuvos aide“, ėjau pietauti. Tuokart su manimi ėjo ir kolegė žurnalistė Danguolė Bičkauskienė. Ji mane pasivadino užeiti papietauti į valgyklą kažkurios įstaigos, kuri buvo prie Gedimino prospekto. Užėjom, rūbinėje nusirengėm ir pamačiau, kad rūbininkė – Gintauto Iešmanto žmona, kuri buvo atėjusi pas mane į namus prašyti, kad paimčiau iš jos vyro Gintauto kabineto jo rankraščius, ką tada (1980 metais) ir padariau. Manyčiau, kad tai buvo ji. O gal tik panaši. Bet ji nusišypsojo.
 
Jonas Baranauskas. Fabijoniškių g. 43–11, LT–07119 Vilnius. Darbo tel.: 263 80 46; mob. 861 399 523. El. adresas: jonas.baranauskas@lki.lt                                           2013 m. sausio 21 d.
 
 
Straipsnio santrauka
 
Jonas Baranauskas aprašo sovietų laikotarpio disidento poeto Gintauto Iešmanto, rezistento Vytauto Skuodžio, istoriko Rimanto Jaso ir savo 1977–1980 metų pogrindinę veiklą, aprašo kaip jis išgelbėjo ir išsaugojo G.Iešmanto pogrindinius rankraščius po to, kai 1980 metais disidentą G.Iešmantą KGB areštavo, kaip rankraščius 1989 metais G.Iešmantui atidavė, mini kaip KGB (šio teksto autorių J.B.) tebepersekioja.
 
____________________________________________________________________________
 
P.P.S.
Tavo kartybės taurė yra saldybės taurė, lyginant su ta, kurią aš išgėriau, ir nebaigiau. (Iš mano laiško, jeigu jį rašyčiau kankinamas bangomis.).
___________________________________
Praėjus nemažai metų, kai šitai parašiau – nors galėčiau ir daugiau – tepridursiu: dabartinis mano el. adresas: jonas.baranauskas52@gmail.com
 

Gavau (2017 metais) žurnalistės Linos Pečeliūnienės atsiliepimą į šį straipsnį, čia jį pateikiu:
 
Lina Pečeliūnienė Jonai, vienoje byloje kartu su Skuodžiu ir Iešmantu teisė ir mano Sauliaus dėdę Povilą Pečeliūną. Ir aš buvau tame teisme, mane įleido, nes aš vedžiau, atseit nepaeinančią Sauliaus babą, Povilo motiną. Taigi tai, ką tu rašai, man artima. Iš Povilo mes gaudavom pogrindinės literatūros, su Jasu dirbau Mokslų akademijos bibliotekoje.