Ant pernykštės žolės stiklo šukė
Erzins saulę,
Ir degins, ir degs...
Dūmais laikas rangysis aprūkęs
Griauš akis,
Tik bandysi neverkt...
 
Tik bandysi prišaukt
Žalią lietų –
Perlis plaukus, kvepės dilgėlėm...
Šoktum, suktumeis,
Jei tik galėtum,
Tik nuo judesio skauda vis vien...
 
Skauda mintys,
Nors žiedlapiai sodo
Vilties liekanas barsto baltai.
Ooo, – koks grožis! –
Net ima atrodyt,
Kad taip buvo ir bus amžinai...
 
Bet laukimą
Per naktį vis girdė
Išplonėjus mėnulio delčia.
Tik pernykštė žolė
Diegia širdį
Ir ta šukė joje numesta...

2017 balandžio 6 d.