Po tada aš niekuomet daugiau neatsimerkiau. Dievas lėmė man išmokt kitaip. Nežinau ar galima savęs nekęst labiau už  tai, ko buvo galima išvengt, taip kvailai tą vakarą pastojo man, tas vienas sakinys. Net nerišliai pasakytas, kažkoks išprovokuotas, nesąmoningas, piktas, taip kokčiai išspaustas, nesuvaldytas, toks neapsakomai bjaurus, jis man pasakė, kad aš esu akla. Per savo ego nieko neišspaudžiau jam atgal, iškėlus savo tuščią galvą žingsniavau šaligatviu, o kokia išpuikus jaučiausi, kokia teisi, galinga kiek įmanoma, nieko negirdėjau vis sukosi galvoj tie trys žodžiai. Kiekvieną kart siunčiau jį po velnių, kiek vieną kartą vis toliau. Aš matau tūkstantį kart daugiau nei tu, nesubrendęs vaikas mat pasakė man, tikrai nepagailėjau palyginimų jam. Net nemaniau, kad taip gyvenime įvyksta. Kaip dingo vaizdas taip ir dingo. sakau, absurdas. Nei miegu nei pabudau ir nieko nesuprantu, kažkas kažką rėkia, kažką aiškina man. Rodos jau dabar visai norėčiau ir suprast ir nieko, kaip į vandenį. Praėjo gal keturios dienos, kol aš galėjau susikoncentruot kažką suprast, kažką išgirst ir pagaliau priimt. Per silpnos sveikatos pasirodo tamsta busiu, trūko kraujagyslė ir viskas. Nepatikėsi brangusis, pasirodo aš tikrai akla. Kad tu žinotum, kas man darėsi. Sakiau pasaulį su žemėm sumaišysiu ir rėkiau ir trankiau viską, ką po rankomis užčiuopiau, venas prakąsti bandžiau, net liežuvį nusikąst norėjau, sako greitai nukraujuot galima, nesvietiškai skauda, o po tai, kai supratau, kad dar ir nekalbėsiu išvis mečiau visas mintis. Kai baigėsi mano isterijų karštinė, pasidaviau. Nieko nedariau. Merdėjau, sava kalba sakau sau ir taip gal pusę metų. Pasijaučiau, kai į ausis pribėga ašarų, kažkaip kitaip girdžiu, toks krištolinis garsas, nei vibracijos dažnesnės, nei kažkaip kitaip, bet gražu. Atrodė, kad girdžiu įstiklintą garsą. Labai įdėmiai klausiausi, nuščiuvo mano visas žmogiškumas, pasijutau turinti be galo daug, lyg nušvitimo forma būtų mane aplankius. Nemiegojau labai ilgai visko klausiausi, tryniau rankas, kalenau dantimis, nuiminėjau užvalkalus, traukiojau užtrauktukus, dėliojau kėdes, tryniau plaukus į skirtingus paviršius, tiesiog judinau kūną, traškinau kaulus, garsiai kvėpavau, traukiau nosį, rėkiau į pagalvę, jie galvojo, kad aš išprotėjau, ne aš tiesiog beprotiškai girdėjau.