Širdis krauju pasrūva, kai mama kape,
O tu jautiesi jai kažkuo kalta.
Mums trūko tiktai žodžių.
Mylėjau ją aš tyloje, to neparodžiau.
Tyla taip skaudžiai žudė mus,
Aš laukiau iš jos žodžių.
Ji laukė žodžių iš manęs,
Mes tyloje įpratę buvom meilę rodyt.
Darbais, ne žodžiais, mes nemokėjome kitaip.
Taip trūko man, taip trūko jai,
Mums trūko žodžių.
Dabar mes kalbame sapne tylos kalba.
Tie žodžiai tyloje ir mintyse
Vis manyje gyvena.
Jie rūpesčio ir meilės kupini
Už tai dėkoju mama.
Tu liksi manyje aš liksiu tavyje,
Kol žodžiai paukščiais virs.
Kalbėsime dangaus kalba,
Ir vėl kartu mes būsim mama.