Neklausk
kaip jaučiuosi.
 
Aš neskraidau ore
kaip skraidydavau
spalvotame sapne
jaunystėje.
Dabar nepakylu aukščiau,
negu
atgyvenęs lapas.
 
Tikrai
pakildavau į padangę
gerokai virš žemės.
ir jausdavaus nežemiškai –
geriau nei nuo ,,Napoleono“ konjako.
Nuskrisdavau
keliasdešimt šešėlių atstumą,
ir kai nusileisdavau žemėn,
skrydžio malonumas pradingdavo.
 
Tik žemėje dienas gyvenu,
neišskrendu į mėlynės erdves
ir, deja, jau neskraidysiu –
ištirpo sparnų vaškas.
Jį ištirpdė KGB gaujelė,
kuri man bangomis perteikia
kankinančią
jautimosi
būseną.
Sic!
Prašau,
kad kas nors
kankinimus patvirtintų.
Ir jais nekankintų.
 
 
Vilniuje, 2013 m. rugpjūtis