„Priešnuodis“
 
Nemanau, kad neįdomu, ką parašau apie šį nusikaltimą, ir gal tuo įdomiau, kuo smulkiau. Kaip ir gaujelės žodžiai, kuriais jie mane tai erzina, tai net „bomborduoja“. Bet būna ir tokių, dėl kurių nėra ko pykti. Tačiau juk vis tiek tai nusikalstama, ką jie besakytų. Niekas nenorėtų girdėti nusikaltėlių balsų ir žodžių, atskriejančių erdve, atskriejančių nežinia iš kur, žodžių, kuriais jie savo auką, persekiojamąjį, pasiekia bet kur esantį.
Daugiau nekaip dabar tokių nepiktų, „nekenksmingų“, žodžių man jie pasakydavo „senaisiais laikais“ (jau ir tokia laiko sąvoka tinka), tai yra praeito amžiaus paskutiniąjame dešimtmetyje. Pasakydavo ir linksmų žodžių ir „pranešimų“, nuo kurių net juokas paimdavo, bet retai. Tarkim, būdavo atvejų, kai aš juos išvadindavau bjauriausiais žodžiais, o jie į tai atsakydavo... „Jonas prasivardžiuoja!“.
Šit atsimenu reikšmingą, gal net ir labai reikšmingą, jų žodį, sakė: „Priešnuodis“... Tai apie pieną. Kaip ir per visą amžių, gerdavau daug pieno, tad vieną kartą jį geriant, vienas iš jų, jau ilgai gaujelėje „tarnaujantis“, kasdien man ką nors pasakantis, pastebėjo šį mano „pienišką alkoholizmą“, virtusį jau kone „chronišku“, ir paaiškino savo bendrams gaujelėje, kad pieną aš geriu kaip priešnuodžius, bet leido išgirsti ir man. Sovietmečiu, beje, kas dirbdavo kenksmingomis sąlygomis, tai tokiems kasdien duodavo po pakelį pieno, puslitrinį; gal net nei nemokamai, ir neatsimenu ar tik po vieną. Tą „Priešnuodis“ supratau šitaip: Jonas mãno, kad su maistu nuodų gauna, tai todėl laka tiek pieno. Bet tą „Priešnuodis“ pasakė su pajuokiamąja intonacija ir netgi linksmu tonu, todėl manęs neišgąsdino, nevertė apie tai susimąstyti, nors ir tokios baimės kartais turėdavau.
Baisiausias su pienu susijęs dalykas buvo štai koks. Kartą, savo nelaimei, kurios jokiu būdu negalėjau nuspėti, pieno nusipirkau ne 2,5 procentų riebumo kaip kas dieną, o 3,2 procentų riebumo. Ir papietavau kuo skaniausiai su „Rugelio“ duona. Va tada ir dėjo! Bangomis įjungė tokį klaikų kankinimą, kad vos nepasiutau. Ir kankino siaubingai ilgai, gal net dvi valandas! Už ką tokią netveriamą, baisiai kankinančią būseną įjungė, supratau: kad pieno nusipirkau ne kasdieniškai, kad riebesnio. Šiaip mano gyvensena buvo visiškai monotoniška, ir toks kitokio pieno nusipirkimas buvo vienintelis joje pasikeitimas. Tai buvo gal išvis pirmas kartas, kai 3,2 procentų riebumo pieno nusipirkau, visą laiką pirkdavausi tik 2,5 riebumo. Po to keletą metų bijojau pieno, kuris 3,2 procentų riebumo.
 
 
„Išpučia!“. Ir „Pūsk!“
 
Yra dar vienas kasdieninis šio nusikaltimo atributas, tik tai ne pieno gėrimas, kuris taip pat kasdieninis: tai dirbtinis nosies išsipūtimas, tiksliau sakant papūtimas. Į nosinę, nors šiaip, liaudis, jau seniai į servetėles perėję. Jie, gaujelė, bangomis man įjungia poreikį nosį išsipūsti. Aiškus daiktas, tenka pasipūsti ir natūraliai, sakykim, ko nors karšto užvalgius. Bet išsipučiu nosį ir visiškai tuščiai, tarsi vien dėl garso ir judesio. Va tokie tušti nosies pūstelėjimai ir būna dirbtiniai. Tik išsipūtęs susigaudau, kad papūčiau be jokio reikalo, visiškai tuščiai. Vakarais prieš gulantis, tai kiekvieną kartą „ne nuo savęs“ nosį pūsteliu. Sėsdamasis prie staliuko savo kambarėlyje nevalingai išsipučiu, kuris ir rašomasis, ir visoks, už jo ir skaitau, ir užvalgau.
Kažkada, kai dar nesuprasdavau, jog nosį pučiu dirbtinai, vyras erdve tarė man iš savo buveinės, vakare, man nosį papūtus: „Išpučia!“. Iš pradžių nesupratau, bet greit supratau, ką tai reiškia: jis, (t. y. aš), vakare štai išpučia visa tai, kuo per dieną mus apvadino, „nusikalto“, ir tai ką per dieną iš jo galvos ir veiklos paėmėme, todėl niekas ir negalioja, kas per dieną buvo. Maždaug šitaip tada supratau, ką reiškia tas jų „Išpučia!“, vakarais man pasakomas. Bet vėliau – ir jau labai daug metų – man rodos, jie pradėjo kažkaip naudotis mano nosies „išsipūtimu“, pūtimą įjunginėdami bangomis, man kaip dirbtinį. Matyt, kažkokiai apgulei įjunginėja, kažkokiam spekuliavimui.
Bet tai man nebrangiai „kainuoja“, lyginant su kankinimais. Štai neužmiršiu: su baisiausiu siaubu vieną žodį prisimenu iš to jau seno laikotarpio, kai iš kankintojų buveinės pradėjo kalbėti rašytojas Juozas Glinskis, iktol netrumpai tylėjęs. Šiaip jis man kalbėjo, galima sakyti, visą laiką, bet tuo laikotarpiu jo nepasigirsdavo. Ir štai kai jis vėl pasigirdo eteryje, tai... įjungė... kankinimą... kuo siaubingiausią! Pirmiausia įjungė sunkiąją kankinančią būseną. Neturėdamas kur dėtis ir kaip gelbėtis, ilgiausias valandas desperatiškai lakstęs po kambarį, atsiguliau lovon, nusigręžiau į sieną, aklinai apsiklojau, galvą įspraudžiau kampan, ir kenčiu aimanuodamas, kankinimo iškęsti negalėdamas. Tada įvyko dar siaubingesnis dalykas. Ne siaubingesnis, bet nedaug ne ką ir lengvesnis (siaubingesnis todėl, kad kankinimas, kančia pasidvigubino): Glinskis riktelėjo „Pūsk!“. Ir įjungė... dar ir dirbtinį nosies užgulimą – kvapą atimantį, nežmonišką. Šiaip, kitais kartais, nepatirdavau, kad sunkiuosius kankinimus įjunginėtų būtent jis (tik apie vieną, dar sunkesnį, kurį galbūt jis įjungė, parašysiu). Tiesa, gyvu savo balsu jie dažniausiai išvis nieko nepasakydavo kankinančią būseną įjungdami. Nieko nesakydavo ir kankindami, nors jei net ir kelias valandas žiaurusis kankinimas trukdavo. Kalbėdavo tik automatinė kalbėjimo mašina, o kankintojai savo balso neparodydavo, gyvai nieko nepasakydavo. Siaubingais kankinimais kankindami nieko nesakydavo ir tada, kai kalbėjimo mašina nebūdavo įjungta. Ta pavakarė – deja, visa ilga popietė su žodeliu „Pūsk!“, kankinimo sunkumu buvo viena iš baisiausių per visą kankinimų laikotarpį, trunkantį maždaug štai jau 20 metų. Po to žodžio „Pūsk!“ rašytojas daugiau nieko nesakė ir kurį laiką vėl jo nesigirdėjo, nors kankinimai nenutrūko.
 
 
„Matyt, yra už ką“
 
Buvo Šv. Onos atlaidai Lazdijuose, o aš atostogavau tėviškėje. „Velnias“ nunešė mane irgi į tuos atlaidus. Taip jokiu būdu nesakyčiau, jei bažnyčioje nebūtų man bangomis įjungę klaikaus kankinimo, kuriuo kankino... net tris dienas. Tiesa, kankinančią būseną tolydžio lengvino. Bet pradžioje kankinimo būseną įjungė labai klaikią. Žengdamas atlaidų Mišioms į bažnyčią, aš pamačiau ženklą, tikrai man skirtą, kad į bažnyčią neičiau. Tačiau jokių ženklų nepaisau. Vien jau todėl, kad jie kasdieniniai, nežinia kurie iš jų klaidinantys, kurie neklaidinantys, ir pagaliau... juk tai, dažnu atveju, yra ir nusikalstama (visokiais ženklais mane reguliuoti).
Tai štai. Vos prasidėjus Mišioms, laipsniškai, šįkart laipsniškai, gerai atsimenu, pradėjo man jungti kankinimą. Tačiau kančia atsirado vis tiek labai greitai, nors ir laipsniškai jungė. Supratau, kad kankinimą įjungė už tai, jog atėjau į bažnyčią, kad esu Mišiose, tad tuoj pat iš bažnyčios išlėkiau, nepaisydamas, kad bažnyčia pilna žmonių, visi tylūs, rimti, susikaupę, ir niekas po bažnyčią nevaikščioja tokiu, Mišių, metu, iš jos tokiu metu niekas neina. Išėjau šių priežasčių nepaisydamas. Dėl tokio sunkaus kankinimo būčiau išėjęs nors ir per spygliuotas vielas, tačiau... išėjęs tuo nieko nelaimėjau: kankinimo neišjungė. Nei palengvino. Laikė kankinimą įjungtą tiesiog neatlaikomą. Pradėjau maldauti, kad išjungtų, bet... jokios į tai reakcijos, net nei žodinio negirdėti jokio į kankinimą ir į maldavimus atgarsio. Kaip ir kitais kartais per sunkius, baisiuosius kankinimus, jie man nieko nesakė, nesakydavo ir nieko neatsakydavo. Kad ir kaip, kad ir kokiais žodžiais prašydavau pasigailėti. Ir į jokius mano veiksmus nereaguodavo. Pavyzdžiui, nei į kryželio bučiavimą, ar ėjimą keturpėsčia, ar į nuolatinį poteriavimą, maldų kalbėjimą gerai ir aiškiai girdimu balsu, nei į rėkimą visu balsu kiek išgaliu. Niekuo negalėdavau sau padėti, jokiomis pastangomis. Jų negailestingumas, sakytum, kaip, neva, negirdinčiųjų ir nematančiųjų.
Išėjęs iš bažnyčios niekur negalėjau eiti, nes namai toli, turėjau sulaukti Mišių pabaigos – tada atvažiuos iš kaimo kas parveža į namus. Nieko daugiau ir nenorėjau, kaip tik pasiekti namus: atsigulsiu lovon, gal tada kankinimą išjungs, ar bent palengvins! O Mišios tokios ilgos, tokios nesibaigiančios, tokios man niekaip nesutrumpinamos! Šis baisusis kankinimas buvo su mieguistumo priemaiša, traukė gultis. Tad ir todėl troškau kuo greičiausiai parvažiuoti namo, į tėvų namus. Į kelią težiūrėjau, ar neatvažiuoja mašina manęs ir tų, su kuriais į bažnyčią atvažiavau, parvežti, nors žinojau, kad tik Mišioms pasibaigus namo važiuosim. Kaip išsigelbėjimo laukiau kada iš bažnyčios pasipils žmonės, nors vilties, kad kankinimą išjungs namo parvažiavus irgi ne ką turėjau. Ką veikiau per šias Mišias lauke? Pirmiausia atsiguliau prie bažnyčios ant žolės ir gulėjau, neturėdamas, dėl kankinančio sunkumo, galvos kur padėti. Bet nuo gulėjimo, žinoma, lengviau nepasidarė. Per visus, ir ankstesnius ir vėlesnius, kankinimus, jei kankindavo mane lauke esantį, guldavausi, priguldavau mieste ant žemės. Net ir prie tako, kuriuo praeina žmonių. Manydavau, kad tai netgi didesnis pasidavimas, didesnis išsigelbėjimo ieškojimas, jei tokį mano elgesį žmonės matys: praeinantys ir pravažiuojantys. Ir tada Lazdijuose nebuvo kaip gelbėtis nuo neatlaikomai žiauraus kankinimo, nebuvo nei kaip, nei kuo kentėjimą palengvinti, nuo kančios išsivaduoti. Kančia tokia sunki, kad neįmanoma nusakyti, ir niekas nežino kaip ji atrodo. Nenusakomai sunki kančia buvo tąkart Lazdijuose, nenusakomai sunki būdavo ir kitais atvejais – kai kankindavo Vilniuje, namuose Fabijoniškėse, darbe Lietuvių kalbos institute ar gatvėje, ar autobuse, ar bet kur. Daugiausia sunkiųjų kankinimų namuose teko kentėti ir... iškentėti. Nes neiškentėjimui alternatyvos nėra – gyvas žemėn neįlįsi, o tokios patalpos, kur nuo kankinimo pasislėptum – nėra. Giliuose požemiuose nebuvau, bet man (ir visiems) prieinamus kurie Vilniuje, išbandžiau. Kankinančios bangos prasiskverbia, pasiekia visur.
Atsikėlęs vaikščiojau aikštėje priešais bažnyčią. Aikštė tada buvo grindžiama, klojama plytelėmis. Plytelių buvo sudėta viena ant kitos ir šūsnimis. Pasėdėdavau ant jų, pasėdėdavau ant suoliuko, o daugiau nieko „naujo“ negalėjau nei daryti, nei sugalvoti.
Namo, pilnoje mašinoje, važiavau užsimerkęs ir tylėdamas. Atsisėdau ant užpakalinės sėdynės, galvą atlošiau ir galvojau tik apie lovą. Važiuojant irgi tas pat: kančia, ne lengvesnė buvo, vėjo švilpesys jos nemažino. Namie, vos slenkstį peržengęs, nusirengiau ir tuoj kritau lovon, atskirame kambaryje. Balsu bemaldaudamas, kad išjungtų, pasakiau ir tai, ėmiau aiškinti, kad nėra už ką manęs taip žiauriai kankinti. Va tada rašytojas Glinskis ir pasisakė: „Matyt, yra už ką“ – tarė jis. Iš to supratau, kad kankinimą įjungė jis. Beje, ir stebėdamasis: kam jau kam, bet jam, tai aš nieko nebuvau skolingas, mano santykiai su juo niekad nebuvo blogi, „Lietuvos aide“, kuriame dirbau, jis noriai spausdino visus mano rašinius. O labiausiai nusistebėjau, kai pirmąkart išgirdau jį kalbantį į mane... iš kėgėbistų buto ar buveinės, nežinia kokiu būdu atskriejančiais žodžiais.
Daugiau tomis kankinimo dienomis nei jis, nei niekas kitas nekalbėjo.
Suprasdamas, kad kankinimą įjungė už buvimą bažnyčioje, galvojau, kad prisidėjo dar ir šit kas: prie šventoriaus kryželius, rožinius, šventuosius paveiksliukus, maldaknyges, medalikėlius ir pan. atributiką pardavinėjo... jauna ir labai graži mergina. Negana to, labai gražiais, iškilniais ir vos ne nuogais papais – tokia iškirpte, kokia merginos puikuojasi „laisvalaikio“ atmosferoje. Todėl į bažnyčią atvažiavęs aš pirmiausia nuėjau prie jos – „apsipirkti“, žinodamas, kad nieko nepirksiu, o tik jos pasižiūrėsiu. Ilgai prie prekystalio dairiausi ką „pirkti“, žiūrėdamas daugiausia į jos krūtinę, o ji irgi ne pėsčia – net pasilenkdavo į mane siūlydama kryželių, tuo savo papus parodydama dar labiau. Tiek įsilinksminau, kad pradėjau ją kalbinti ir juokauti kaip koks kavalierius. Tad vėliau, jau lovoje namie gulėdamas, ir galvojau: matyt, ir tai prisidėjo, kad tokį žiaurų kankinimą įjungė ir laiko įjungtą. O ir anksčiau už tai gaudavau kankinimų: už pernelyg akivaizdų spoksojimą į merginu krūtis mieste. Susivokdavau už ką kankinimą įjungdavo: šiandien daug gėrėjausi, kaip aš kaimiškai vadinu, papais.
Trečioj dienoj, atsimenu, išėjau padėti grėbti šieno (mama dar gyvulius laikė), o ketvirtą dieną šitaip – nenusakomai sunkiai, jau nekentėjau: žvėriškąjį kankinimą išjungė.
 
Vilniuje, šaligatvio kavinėje, 2017.V.6, ir kitomis dienomis
 
P.S. Kad būtent už nuėjimą bažnyčion, už nuvažiavimą į atlaidus, šitaip žiauriai nubaudė, man aišku, patvirtina ir tai, kad kartą, kažkada daug anksčiau, kai būdamas kaime suplanavau ryt ryte važiuoti miestelin „ant rarotų“, tai... visiškai jauna mergaičiukė labai patariančiai, kategoriškai ir garsiai pasakė: „Neik, tėvai, į bažnyčią!“. Mane, tada net apėmė liūdnas jausmas koks aš senas. Iktol ji man niekad nebuvo kalbėjusi, nekalbėjo ir po to. Balso skambesį, į mane kalbėjusiųjų balsus, beveik kiekvieno atsimenu, lengvai atskiriu vieno balsą nuo kito. Neaiškiais balsais kalbėti į mane jie pradėjo, regis, tik nuo 2011 metų, kai ėmiau platinti kankinimų aprašymą „Kas čia parašyta yra tiesa“. Rašytojas Glinskis, ir kitas su juo gaujelėje „dirbęs“ senis, savo balsų nekeitė niekad, taigi ir dabar. To kito siaubingo senio, tiek daug per daugybę metų mane prikankinusio, nei vardo, nei pavardės sužinoti nepasitaikė. Su Glinskiu save jie vadindavo „Mes dvi“ [tave ėdam].
 
 
„Užuodei!“
 
Sako jie man žodį ir „Užuodei!“. Tas mane labai sudomina. Į jokius jų žodelius dėmesio nekreipiu, kol neišerzina, ir tą pat akimirką jų žodelius pamirštu. Bet „Užuodei!“ mane sudomina, nes, suprantu, sakyte man sako va ką: „Užuodei, kap tau nuo mūsų gelbėtis!“. Deja, niekados negalėdavau suprasti, kokį konkrečiai gelbėjimosi nuo jų kelią aš „užuodžiau“ – nuo kankinimų, ir nuo minčių sekimo išsigelbėjimą. Kartą daugmaž susivokiau: pernai metais (2016-aisiais), vasarodamas tėviškėje siuntinėjau telefonu žinutes visiems, kieno telefonus turėjau savo telefone: žinutes apie tai, kaip KGB gaujelė bangomis mane kankinančiom būsenom kankina. Tai va, vienąkart, kai tokią žinutę išsiunčiau, jie man pasakė: „Užuodei!“. Iš to supratau, kad sau tinkamu keliu einu. Bet kas iš to: ką bedariau, manęs nekankinimų ir minčių nesekimo, nepasiekiau. Vis dėlto ačiū nors ir už tokį man padėjimą.
 
 
Kartais sako jie man žodelį ir „Buk!“. Antai sakė, kai savo feisbuko paskyroje įkėliau savo eilėraštį „Trys kryžiai“. Bet ką reiškia tas „Buk!“ – nesusigaudau.