Santrauka:
Baladė, o ir odė džiaugsmui, – iš giliau, negu Šilerio, – iš vienio, ne masės.
Kalnai paguodžia tarsi tikslas,
Erdvių užkariavimas ar kita
Mankšta ar trečia, kai
Riedi dulkėse po arklio kanopom,
O arklys prieina ir paguodžia.
Pavasaris.
Take ties pat skardžiu
Žiūriu į kosmoso kiaurymę,
O pasaulis duotas
Nuostabus vandens laše,
Plonyčiam oro voratinkly,
Gerumo
Veiksme ir efemerijoj,
Tikras lyg ant granito
Samana.
Šiame krante,
Priešais ciklų buką
Ar gal išganingą pastovumą,
Tartum kregždžių lipdyti miestai,
Mieli kažkam,
O mano
Balandžio debesų rusvi kalnai,
Miškai, lieknai ir kalvos.
Ten ir čia
Dainingesnį atrandam pasaulį,
Mielieji bulvių valgytojai!
Sąskambiais įsikūnija
Druska ir spingsulės siela,
Ir kai skurdom,
Saulė žengė kartu kaip šešėlis,
Ir laimė kovoti ir veržtis,
Ta kiaunė,
Nesistengia mums ištrūkti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-05-08 22:37:49
Manau, kad komentarai – virtualūs apsikeitimai, vangesni ar visaip plėtojami, – visgi labiau įspūdžiams... Bet ir atidžiau paanalizavus – priekaištų čia nebūtų.
Negaliu prisiekti, kad turinyje apstu nežemiškų atverčių (viskas aišku), bet kita vertus, gal taip todėl, kad gerai suvokiama, perteikus paprastuoju, neužslėptu po įmantravimais, būdu? Taip, gan paprastai, bet apgalvotai, tiksliai (vingresnis man nebent ciklų bukas ar buka). Kiaunė puiki.
Su plačia emocija, bet išmintingai ramu (čia jau gal pernelyg paradoksaliai išsireiškiau).
O svarbiausia, jaučiasi vienis. Ir pasaulio visumos perteikimas iš giliau.