Tau, Mama, žodžių neturiu.
Ne, ne todėl, kad jie seniai jau išsakyti
Ir glaudžias žiedlapiuos gėlių
Arba rasom nušvinta, kai ateina rytas.
Dar buvo žodžių, kur spygliais
Į delnus skaudžiai dūrė,
Net – į širdį.
Atrodė – niekas neatleis...
Bet Mãmos žodžių šitokių tikrai negirdi.
Jos girdi šnaresį žolės,
Kada vaikai išeina ir galbūt negrįžta.
Ir meldžias tyliai...
Lūpom lies
Kryželį Viešpaties ir švelniai nubrauks pirštais
Lašus pakibusius lietaus
Nuo debesies, kuris užstoja žydrą dangų.
Klūpės –
Vienintelio maldaus –
Vien laimės didelės, manys, kad neužtenka
Ką davė Jos mums...
Netiesa,
Nes niekas –
Net ir Jis – tiek negalėjo duoti.
Juk Tavo, Mama, man šviesa
Parodo tiesų kelią.
Toliai tie migloti,
Kad neskubėčiau...
..................................................................................
Todėl atleisk, kaip tiktai Mãmos gali,
Kad žodžių Tau nebeturiu –
Tik žiedlapius gėlių
Ir niekada negęstančią žvakelę...
2017 gegužės 6 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-05-07 18:16:04
be galo jautru ir šilta...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2017-05-07 06:54:00
Gražios eilės, švelnios, kupinos meilės.... jei mama išgirstų, kristų džiaugsmo ašaros.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-07 00:25:04
Jautru ir šventa. Ar gali būti kitaip kalbant su Mama prie degančios žvakelės…